Žmonės sako, kad palaidai tabaluojantis liežuvis niekam garbės nedaro. Ypač rimtam suaugusiam vyrui iš aukščiausių politikų sluoksnių. Štai ir Seimo narys Remigijus Žemaitaitis jo nenulaikė ir dabar vos lekuoja, gindamasis nuo kaltinimų dėl jo – tiesiai sakykime – kvailų pasisakymų.

Štai ką savo „Facebook“ paskyroje rašė šis pilnametis, rodos, brandaus amžiaus politikas: „Pasirodo be Putino dar vieni gyvuliai atsirado Pasaulyje – IZRAELIS. Vienas su tankais mokyklas griauna, kitas su traktoriais.  Po tokių įvykių, nelieka nuostabos, kodėl gimsta tokie pasakymai: Lipo žydas kopėčiom ir nukrito netyčiom. Imkit, vaikai, pagaliuką ir užmuškit tą žyduką...“.

Po to pylos teko ir Premjerei, kuri „kalba kvailystes“, kai esą žydai su rusais išžudė Pirčiupių kaimą, ir besiklaupiantiems prieš žydus, kurie „žudė mūsų tautiečius“, o dar Seimo narys žada paskelbti Lietuvos žydų, kurie „tūkstančius lietuvių krovė į vagonus, siųsdami juo myriop, sąrašus...“

Jums patinka? Jūs tyliai į kumštį kikenate: ai, tai gerai parašė, tai taikliai pasakė!

Jeigu atmesime kalbinį neraštingumą, tai tokių rašliavų turiniu politikas mėgina išaukštinti tiek save, pademonstruoti, koks jis šaunus, įžvalgus ir bebaimis, tiek paskatinti antisemitinę bangą, kuri šiuo metu gerokai nuščiuvusi. Tokie akibrokštai gerokai primena M. Ivaškevičiaus paskvilį apie degradavusį partizaninį judėjimą arba R. Vanagaitės knygoje išreikštus apibendrinimus, jog kone visi lietuviai buvo žydšaudžiai. Juose sąmoningai „kai kurie“ pakeičiami „visi“, ir tuomet kalta tampa visa tauta.

Ar bereikia įrodinėti, kad kiekvienoje tautoje ir visuomenėje pasitaikydavo atplaišų, kurios išduodavo savo kovos draugus, kurios užsimaudavo baltaraiščio raištį ar imdavo „stribo“ šautuvą, statydavo prie duobės myriop pasmerktus žydus, kaimynus lietuvius ir šiaip niekuo nekaltus žmonelius, veždavo į gulagus, plėšdavo ištremtųjų turtą. Tokių padugnių buvo ir žydų tautoje. Jų pavardės žinomos. Bet garsiai rėkauti, kad žydai naikino tautą, yra mažų mažiausiai netiesa ir veidmainystė.

R. Žemaitaitis ugdo panieką kitai tautai. Kiekvienas mūsų turime savo nuostatas žydų atžvilgiu, kurios susiformavo iš praeities, iš istorijos, iš tėvų ir senelių, iš savo patirties. Tos nuostatos remiasi į tam tikras tolerancijos ir pakantumo ribas, kurias peržengus prasideda neapykantos kurstymas. Sakysime, mano santykis su žydais suformuotas tėvų, kurie eiliniame panemunės miestelyje su jais sugyveno taikiai ir be konfliktų. Mama dar paauglė tarnavo žydų šeimoje, pramoko šiek tiek hebrajiškai, bet apie juos blogo žodžio nebuvo pasakiusi. Visas miestelis su pasibaisėjimu prisiminė, kai naciai vedė būrius suimtų žydų egzekucijon į Prienus… Kitame Lietuvos pakraštyje gyvenanti močiutė, 96-rių sulaukusi žmonos mama ir šiandien pasakoja, su kokia užuojauta kaimas žvelgė į sušaudyti Lydimų miškelin vedamus žydus…

Ne visi žydai bei jų lyderiai šiandien mums patinka. Apie juos klaidžioja daug mitų. Izraelio politika taip pat kritikuojama. Bet tai nereiškia, kad turime nusiristi iki Seimo nario retorikos, žeminančios ne tik Lietuvą, bet neleistinai įžeidžiančios žydų bendruomenę.

Ir jau visai politikas nugrimzdo į lingvistines žemumas, kai „Facebook“ paskyroje užsipuolė jį kritikuojančią žurnalistę I. Makaraitytę… Žmonės turi ir kitą posakį: meluok, bet žinok ribas… R. Žemaitaičiui melo ribos nežinomos.