Vilnius XVIII amžiuje: pakilimas ir nuopuolis

Vilniaus paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 700-mečiui pažvelkime ir į vieną amžinybės požiūriu neilgą Vilniaus ir visos Lietuvos ar net LDK vystymosi tarpsnį – XVIII amžių. Ankstesniuose rašiniuose palietėme Vilniaus atsiradimo, ryšių su Romos imperija, netgi Cezario įtaką būsimos sostinės atsiradimui, taip kitus ankstyvųjų viduramžių iššūkius. Kodėl šį amžių pasirinkau naujai temai?

Kunigaikštystės šviesulys

Šventiniuose Vilniaus bukletuose rašoma, kad XVIII amžių galima laikyti ir Vilniaus kultūrinio pakilimo amžiumi – tuo metu Vilnius buvo vienas didžiausių Vidurio Europos miestų. Čia gyveno ir dirbo garsiausi Europos mokslininkai, po gaisrų Vilnius įgavo naują, šiandien mums jau gerai pažįstamą savo veidą, sužydėjo pirmasis Vilniaus universiteto botanikos sodas, miesto gyventojai mėgavosi muzika ir naujais spektakliais. Mokslininkai iš naujosios observatorijos dairėsi į žvaigždes, o dėka netoliese gyvenusio Vilniaus Gaono miestas išgarsėjo kaip Lietuvos Jeruzalė. Vilniaus gyventojai domėjosi ir sekė atradimais Europoje ir Apšvietos epochos idėjomis, padėjusiomis pamatą ne tik šiuolaikiniam miestui, bet ir valstybei. Juk Vilnius gali didžiuotis čia sukurta pirmąja Europoje ir antrąja pasaulyje po JAV rašytine Konstitucija, pirmąja Europoje pasaulietine švietimo ministerija. Tad net didžiosios negandos netrukdė miestui sužibėti, pakiliai rašoma jubiliejiniuose leidiniuose ir kultūros istorikės Sonatos Šulcės knygoje „Vilniaus istorijos. Gidas po XVIII a. miestą“ (Tyto Alba, 2019). O apibendrinama taip: XVIII amžiaus Vilnius pakilo lyg feniksas iš pelenų…

Optimistinį toną šių leidinių autoriai turbūt semiasi iš Jėzaus Draugijos Akademijos studento Juozapato Chelmovskio (Iosaphat Chełmowski), kuris 1761 m. trijų dalių traktate „Kalba, šlovinanti Vilniaus miestą“ (ji skelbiama portale Šaltiniai.lt) taip aprašė Vilnių: „Visi garsiausi miestai […] būtinai privalo turėti tris dalykus: šlovę, naudą ir grožį, ir jeigu bent vieno iš jų stokoja, negali vadintis garsiausiais. Miestas, apie kurį kalbame, turi visus tuos tris dalykus, ir jeigu kitų miestų jais nepralenkia, tai jiems tikrai prilygsta. Šis miestas yra visos Lietuvos Kunigaikštystės šviesulys, mūsų krašto pasididžiavimas, gausybės garsių žmonių puoselėtojas, menų būstinė, literatūros ir meno regykla, didinga teisingumo šventovė, tikėjimo ir religijos galingiausia tvirtovė“. Šie žodžiai buvo cituojami ir 2022 m. gruodžio pradžioje Valdovų rūmuose vykusioje konferencijoje „Vilnius – LDK sostinė“.

Karų ir gaisrų niokotas

Bet Vilniaus kelias nebuvo rožėmis klotas. Punktyriškai galima paminėti sudėtingus jo plėtros etapus. Dar vadinamojo „Švedų Tvano“ metu 1655 m. rugpjūčio 10 d. į Vilnių įžengė Rusijos caras Aleksejus Michailovičius ir miestą pirmą kartą užėmė ir valdė Rusijos armija. Miestas kelias dienas buvo plėšiamas, sudegintas, didelė dalis gyventojų išžudyta. Bandymai atsiimti miestą nebuvo sėkmingi iki 1660 m. liepos 11 dienos, ir tai padarė Mykolo Kazimiero Paco vadovaujama LDK kariuomenė. Tačiau maskvėnų likučiai buvo įsitvirtinę Vilniaus pilyse ir ten išsilaikė iki 1661 metų gruodžio.

Nors rusai paliko miestą po 13 metų, bet Vilniaus augimas ilgam buvo sustabdytas. Šiaurės karo metu kelis kartus (1702 ir 1707 m.) Vilnių buvo užėmusi švedų kariuomenė. XVIII a. miesto augimą stabdė 1709 m. apėmęs badas ir maras, dideli gaisrai, kilę 1737 m., 1745 m. ir 1747 m. Reikia pridurti, kad net ir tokiomis sąlygomis 1760 m. Vilniuje buvo pradėtas leisti laikraštis lenkų kalba „Kurier Litewski“ – pirmasis periodinis leidinys Lietuvoje. 1794 metų balandžio 24 dieną Vilniaus Rotušės aikštėje paskelbtas 2328 sukilėlių prieš Rusiją pasirašytas sukilimo aktas ir sudaryta jų vyriausybė. Tiesa, sukilėliai pralaimėjo.

Po trijų Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, nuo 1795 m. iki Pirmojo pasaulinio karo, kaip ir visa Lietuva, Vilnius kaip gubernijos centras buvo Rusijos imperijos sudėtyje. Istoriniam palikimui okupantai sudavė skaudų smūgį: 1799–1805 metais su žeme sulyginama Žemutinė pilis, nugriaunama dalis Aukštutinės pilies, didžioji dalis miesto sienos, jos bokštai ir vartai, išskyrus Aušros.

Beje, Vilnius nukentėjo dar prieš carinę invaziją. Po to, kai 1749 m. birželio 8 d. Rotušę ir jos bokštą nuniokojo didelis gaisras, jie po 20 metų buvo atstatyti, bet, matyt, nekokybiškai. Kilus naujiems gaisrams, bokštas netikėtai pakrypo. Nustatyta, kad į Vokiečių gatvės pusę bokštas buvo pasviręs 1,70 metro. Garsusis Pizos bokštas pasviręs kur kas labiau – net 5,5 metro. 1781 m. birželį Rotušės bokštas griuvo, ir tai buvo skaudus smūgis, nors ir simbolinis, Vilniaus prestižui. Kai kas teigė, kad pats Laurynas Gucevičius prisidėjęs prie bokšto griuvimo, nes taip jam atvėrusios galimybės statyti dar vieną neoklasicistinę „dėžutę“ barokiniame Vilniuje. Architekto amžininkas Vaitiekus Baginskis, 1781 m. rašęs apie nugriuvusį bokštą, L. Gucevičių vadino „vėjavaikiu“, kuris pasikasė po pamatais, o bokštui nugriuvus „vos pabėgo iš pamatų duobės ir paties miesto“. Galų gale dabar stovintis neoklasicistinis pastatas be bokšto iškilo XVIII a. pabaigoje. Apie šią iškalbingą ir miestui reikšmingą detalę LDK istorijos kontekste išsamiai pasakojo istorikas prof. Aivas Ragauskas daugiau kaip prieš dešimt metų sukurtame VU projekte „Orbis Lituaniae“.

Švedų ir rusų žygių auka

Pažvelgę į kultūrines Vilniaus peripetijas, mes negalime praeiti pro XVII a. ATR karą su švedais. Daugiau kaip šimtmetį (o iš tiesų beveik 200 metų) liepsnoję karai su Švedija baigėsi alinančiu 21 m. trukusiu konfliktu, vadinamu Šiaurės karu. Nors 1656 m. pavasarį Rusija su ATR sudarė paliaubas ir pradėjo karą su Švedija, buvo išvaduota Varšuva ir Lenkijos pietinė dalis, naujas etapas prasidėjo būtent 1700-aisiais ir tęsėsi iki 1721 m. Jį knygoje Didysis Šiaurės karas 1700 – 1721: karas, pakeitęs moderniąją Europą“ (Vilnius, 2021) išsamiai aprašė Lietuvos istorijos instituto mokslininkas Mindaugas Šapoka.

Jo metu Lietuva patyrė didžiules netektis – žuvo ar nuo bado ir epidemijų mirė gausybė žmonių, kraštas buvo nuniokotas. Vienas pirmųjų miestelių, patyręs karo žiaurumą, buvo Nemuno pakrantėje, tarp Kauno ir Alytaus, įsikūręs Darsūniškis. Karo veiksmai į LDK teritoriją persikėlė 1701 m. pabaigoje – švedai užėmė Žemaitiją, netrukus ir Kauną. Čia įsikūrė stipri švedų įgula. Kitų metų balandžio pradžioje žygį gilyn į kraštą pradėjo pagrindinės švedų pajėgos, vedamos karaliaus Karolio XII. Jis buvo gabus karo vadas, pasižymėjo griežtumu tiek savo kariams, kai šie nevykdydavo įsakymų ar savivaliaudavo, tiek ir priešams ar užimto krašto gyventojams, kai šie nepaklusdavo švedų reikalavimams ar elgdavosi, Karolio XII požiūriu, nederamai.

Vilnių švedai užėmė 1702 m. balandžio 5 d. Švedų žygiu pasinaudojo Rusijos caras Petras I: kariuomenė užgrobė svarbią švedų Nioteborgo tvirtovę, o 1703 m. gegužę – t.y. lygiai prieš  330 m. – prie Nevos žiočių buvo įkurtas Sankt Peterburgas. Vadinasi, naudodamasis švedų karu prieš Lietuvą ir Lenkiją, caras įkūrė tuometinę Rusijos imperijos sostinę. Nebe reikalo dabartinis šios šalies diktatorius Putinas taip lygiuojasi į Petrą I-ąjį…

Bet Vilnius buvo užimtas dar ne kartą. Jį vadavo tai caro kariuomenė, tai vėl užpuldavo švedai, kol galų gale Potavos mūšyje pastarieji patyrė galutinį pralaimėjimą. Ir vėl pasinaudojęs pergalėmis caras okupavo Suomiją, o 1721 m. rugsėjį sudaręs Nyštado taikos sutartį atgavo Nevos žiotis ir įgijo apie 900 km Baltijos pajūrio ruožą nuo Vyborgo iki Rygos. Rusija tapo imperija, nukentėjo Švedija ir Danija, bet sustiprėjo Prūsijos karalystė. Šiaurės karas paspartino ATR ekonominį ir politinį smukimą, ji prarado įtaką tarptautiniams santykiams, kol galų gale po aštuonių dešimtmečių „Žečpospolita“ visiškai iširo ir jos teritorijoje daugiau kaip šimtui metų įsigalėjo ta pati Rusija.

Pagal 1956 m. išleistoje J. Wimmer knygoje “Wojsko Rzeczpospolitoj w dobie wojny potnoczney” pateikiamą 1702 m. karo veiksmų žemėlapį švedų frontas nors ir buvo pasiekęs Vilnių, bet toliau į rytus jis nepažengė. Jis daugiau apėmė Kuršą, Prūsijos teritoriją ir pro Daugpilį, Vilnių, Gardiną, Varšuvą nusitęsė į pietus iki Krokuvos ir net Dniepro. Pralaimėjęs Poltavos mūšį Ukrainoje švedų karalius Karolis XII pabėgo pas osmanus, bet grįžo ir 1718 m. žuvo Norvegijoje.

Taigi, agresyvūs švedai ir rusai lėmė tą sunkų ATR, Lietuvos ir taip pat Vilniaus persilaužimo metą. Kernavės, Trakų sostinės titulą paveldėjęs senasis Vilnius pateko į maištingą, karų ir okupacijų drumsčiamą akivarą, iš kurio išsikapstė tik po kelių šimtų metų. Viena aišku: mes jį mylime tokį, koks jis buvo ir koks yra šiandien, po 700 metų.