Perfrazuodami žymų Erich’o Maria’os Remarque’o romano „Vakarų fronte nieko naujo“ (vok. Im Westen nichts Neues) pavadinimą, galėtume sakyti: Ukrainos fronte nieko naujo. Bet taip nėra.

E.M. Remarque knyga parašyta dar 1929 m., kai Hitleris su savo nacionalsocialistų partija dar tik trepsėjo prie III-ojo reicho valdžios vartų. Bet rašytojas, pasakodamas apie Pirmojo pasaulinio karto baisumus, pasako ir kitką: oficialus kariuomenės pranešimas telegramoje „Vakarų fronte nieko naujo…“ eilinio vokiečių kario tragedijai toks abejingas…

Rusijos karas Ukrainos žemėje tęsiasi jau 420 dienų. Teisingiau – nuo 2014 m. kovo, kai separatistai su Maskvos pagalba užgrobė Luhansko ir Donecko sričių rajonus. Šis karas vienu aspektu panašus į Pirmąjį ir į Antrąjį, kai dviejų reichų lyderiai, susikūrę neįtikėtinas teorijas apie bolševikus, žydus, romus ir komunistus, puolė juos naikinti ir grobti svetimas žemes. Pradinės šių karų fazės agresoriui žadėjo greitą pergalę, tačiau ir vienu, ir kitu atveju jam teko greitai nusivilti.

Šiuolaikiniame pasaulyje Vokietijos nacių patirtį greitai perėmė posovietinė Rusija, per visą istoriją save vadinusi besiginančia valstybe. Putinas sukūrė savotišką „Mein kampf“ išvystytą teoriją apie „nacikus“, fašistus ir grėsmę posovietiniam reichui ir galvotrūkčiais puolė į ataką. Netrukus sukaks 14 mėnesių, kai agresorius įstrigęs rytinėse Ukrainos žemėse, ir rusų kariaunos optimizmas greitai sunaikinti Ukrainą vis senka.

Bet ir Vakarų fronte optimizmo nedaug. Dažnai jis palaikomas pasipriešinimą skatinančiais šūkiais apie ukrainiečių ryžtą, neabejotiną pergalę, vis didėjančią sąjungininkų paramą. Fronte šito reikia, nes patys Ukrainos kovotojai skundžiasi, kad naujokai į karą ateina „be motyvacijos“. Tai Trečiojo pasaulinio karo nuojauta dvelkianti realybė: greta optimizmo daugėja ir nusivylimo, abejingumo, nuovargio, susitaikymo. Neabejoju, kad ne tik Vakarų sostinėse, bet ir Kijeve egzistuoja požiūris pagal seną posakį: geriau bet kokia taika negu jokios.

Nenuostabu, kad karas Ukrainoje užaugino naujos krizių kartos lyderį – Volodymyrą Zelenskį. Jis nepanašus į nė vieną buvusį Ukrainos vadovą, jau nekalbant apie Maskvai parsidavusį Viktorą Janukovyčių. Štai ir šiomis dienomis: jei Putinas išdrįso atvykti į bunkerį Achmetove, kažkur už kelių šimtų kilometrų nuo fronto linijos, susitikti su kariuomenės vadais, tai V. Zelenskis sužeistus karius pagerbė vos už kelių šimtų metrų nuo priešakinės linijos Donecko srityje Avdejevkoje…

Taip, rusų kariauna lėtina savo tempus. Strategai tvirtina, kad Putinas stengiasi įšaldyti konfliktą ir kol kas tenkinasi užgrobęs penktadalį Ukrainos teritorijos. Vadinasi, palyginimui: jei Pirmasis pasaulinis kartas tęsėsi apie puspenktų metų, Antrasis – beveik šešerius, tai Trečiasis gali rusenti ir dešimt… Vakarų ekspertai mano, kad tokia taktika Kremlių tenkina: Maskva turės laiko prisigaminti ginklų ir šaudmenų, gal sukurs vieną kitą naują toliašaudę raketą, skelbs vis naujas mobilizacijas, o šalies viduje stiprins represinį mechanizmą, kuris užgniaužia bet kokį pasipriešinimą Kremliaus politikai. Ukrainai nėra ko prarasti: ji sugriauta, suniokota, atsidūrusi prie valstybės sunaikinimo slenksčio. Belieka tik kovoti, įnirtingai priešintis, o, sukaupus daugiau jėgų, pereiti į kontrpuolimą.

Tad ar galima teigti, kad „Ukrainos fronte nieko naujo“? Paprasto ukrainiečio atžvilgiu – genocidas tęsiasi. Pakraupę matėme patologinio rusų kareivio žiaurumus nupjaunant ukrainiečiui galvą… Kaip Hitleris dujų kamerose naikino žydus, taip Putinas (karikatūrose jam ne šiaip sau klijuojami fiurerio ūseliai) siekia sunaikinti buvusius savo brolius slavus. Nuožmus karas vyksta toliau. Jis ir mums, lietuviams, neleidžia atsipalaiduoti. Kaip negalima pamiršti anų dviejų pasaulinių karų pamokų ir jų įprasminimo E.M. Remarque‘o romane.