Kas mus veda į giljotiną?

Kaip ne kartą rašėme, tokia jau žmogaus prigimtis: jam nusibosta nuolat kartojamos tiesos, peršamos gyvenimo taisyklės, užsitęsę konfliktai, karai, šmėžuojantys veidai. Tad nenuostabu, kad, kaip ir prognozavo specialistai, karas Ukrainoje jau kelia abuojumo, persisotinimo jausmą. Jau reikia didesnių pastangų, kad mus sukrėstų žudomi ukrainiečiai, griaunami jų namai, išvežami vaikai. Na, nebent dar paveikia vaizdai, kai koks patologinis rusų okupantas nupjauna galvą ukrainiečių kariui ir egzekuciją viešai demonstruoja…

Bet mūsų tautietis vis suranda įdomybių nišų. Kalbu net ne apie kažkokių Siegel ir Sodaičio skyrybų košmarą, taip reklamuojamą žiniasklaidos, o apie naują žurnalistų pakeltą skandaliuką, susijusį su aukščiausiais valstybės asmenimis. Turiu galvoje išpuolį prieš šalies Prezidentą. Net ne tiek prieš jį patį, kiek prieš valstybės institucijas, kas, žinoma, naudinga jos priešams.

Gitanas Nausėda – šaunus ne tik šeimos vyras, bet ir valstybės vadovas. Tik nevaleikos ir susisukėliai gali šaipytis iš „aukšto ir gražaus“. Kai maždaug 1988 metais įžūlus LTV laidos „Vilniaus rakursu“ vedėjas įsmukau į jauno VU aspiranto šeimos kambariuką Tauro bendrabutyje, mane pasitiko iškabinėtų kūdikio palučių smarvė ir besišypsanti mokslininkų pora. Nežinau, ar tuomet aspirantas jau buvo padavęs pareiškimą stoti į kompartijos gretas. Bet šis faktas buvo tolygus suvalgyti sriubos lėkštę to paties bendrabučio pridvisusioje valgykloje, todėl jis ir buvo pamirštas. Juo labiau, kad būsimas prezidentas partinio bilieto ir neatsiėmė, reiškia, partinio mokesčio nemokėjo, jokių pavedimų nevykdė. O ir kitas mūsų susitikimas jau su kandidatu į Prezidentus Saulėtekio kavinėje buvo paprastas kaip ir anuometinis žurnalisto vizitas. Tačiau tada būsimą politiką leidau sau perspėti: būkite budrus ir atviras visuomenei. Juk toks nepatyręs…

Ką tuo noriu pasakyti? G. Nausėda pripažino savo klaidą, kurią padaręs dėl karjeros. Juk anuomet jaunus mokslininkus ar specialistus partija viliojo visomis gėrybėmis: jei esu uolus, pažangus ir perspektyvus, gausi bendrabutį, vėliau lengviau, profsąjungai padedant įsigysi kooperatinį butą, o ši parūpins talonų, kelialapį į kokią Jugoslaviją. Vienintelė sąlyga – stoti į kompartijos gretas, nes organizacijai reikia užpildyti kvotą. Besirūpinantis jauna šeima retas galėjo toms vilionėms atsispirti…

Paskui – įprastinė ceremonija: partinė organizacija priima, partijos komitetas patvirtina, ir – eik į visas keturias puses. Narystę joje primena tik kas mėnesį mokamas nario mokestis. Sako, vėliau, jau nepriklausomybės laikais, pagal šiuos mokesčius SODRA apskaičiuodavusi pensijos dydį…

Manau, kad, kai 1989 m. gruodžio 20 d. XX suvažiavimo metu LKP atsiskyrė nuo SSKP, daugelis komunistų automatiškai tikėjo, kad pasitraukė iš partijos gretų. Jokių pareiškimų rašyti nereikėjo. Tad būsimas Prezidentas vos pusantrų metų išbuvo joje, ir nenuostabu, kad, išskyrus keletą nuobodžių susirinkimų, jokios veiklos joje neprisimena.

Bet automatiškai visos partinės „bylos“ patekdavo į KGB archyvus. Tokiais įrašais gali „didžiuotis“ visi penki Lietuvos prezidentai, neišskiriant, žinoma, nei A. Brazausko, nei V. Adamkaus. Pastarasis net nustebo: „Tai yra pirmas kartas, kada aš girdžiu, kad iš viso toks dalykas vyko, nes aš asmeniškai neturėjau jokio įrodymo ar nujautimo, kad esu sekamas ar renkama medžiaga apie mane“. Tad ir dabartinis šalies vadovas net nenujautė, kad jo partinis demaskavimas virs kone baudžiamąja byla, linčo teismu, o atskleidę šį globalios reikšmės faktą žurnalistai trina rankomis: va ir sukūrėme triukšmelį, va ir padarėme tyrimą… Iš tikrųjų – surengė beprasmį žaidimą emocijomis, ko gero, naudingą sau ar kam nors.

O Prezidentas taip pat sutriko. Jis ne tik atgailavo, bet ir puolė kaltinti visus ir viską, taip įkaitindamas lėkštą diskusiją. Argi jis neturi komunikacijos patarėjų? Aišku, kad jam nederėjo į ją veltis, o, pasiduodamas E. Jakilaičio provokacijai, suteikė daug peno oponentų spėlionėms: gal jis buvo KGB agentas, gal vykdė kokias užduotis, kodėl vyko į stažuotę Vokietijoje? Įdomiausia, kad šiuo „demaskavimu“ labiausia žaidžia tie, kurie anuomet dar nebuvo gimę ir apie represines struktūras žino tik iš interneto. Pikdžiugiškas mąstymas „Aš švarus“ tampa viešu kitų linčiavimu.

Politikai vis dar audžia mintį apie dekomunizaciją. Konservatorė Paulė Kuzmickienė mano, kad ji iš tiesų reikalinga, tik kokia 30 metų pavėluota. Vietoj to politikė siūlo veiksmingesnę priemonę – vietoj iškeldinto Lukiškių kalėjimo įkurti komunizmo nusikaltimų muziejų. Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė nepritaria ir partijos kolegų siūlymui pripažinti Lietuvos komunistų partiją nusikalstama organizacija. Kažkaip politikai susirgo amnezija: juk 2017 m. birželio 28 d. Seimas dėl to priėmė rezoliuciją. O gal tokiems verta pažvelgti į Lietuvos ypatingojo archyvo „Elektroninį pavardžių archyvą“? Dažnas ten ras ir savo pavardę. Tuomet – į giljotiną, ant ešafoto… Skeletai spintoje subruzdo…