Ar Paryžiuje varžysimės su rusais?

Pats metas pakalbėti apie sportą. Ne todėl, kad Lietuva kažkaip smarkiai ūgtelėjo šioje visuomeninio gyvenimo srityje ar krepšinis pagrįstai tapo oficialia valstybės religija, o kad sportas vėl susivėlė su didžiąja politika, ir jo iš šio vėlinio niekaip negalima atpainioti.

Rašau „vėl“, ir prieš akis iškyla 1980 m. olimpinių žaidynių Maskvoje jaudinantis uždarymas rugpjūčio 3 d.: didžiulis simbolinis Miša kyla virš Lužnikų stadiono, atsisveikinimui skambant ilgesingai Pachmutovos dainai…

Bet jau tada ši stagnacinių brežnevinių laikų pompastika Maskvai kainavo brangiai. Dėl 1979 m. Sovietų Sąjungos invazijos į Afganistaną net 66 pasaulio valstybės boikotavo Maskvos olimpines žaidynes. Penkiolikos šių šalių atletai, nutarę neprisidėti prie boikoto, atidarymo iškilmėse žygiavo su olimpine vėliava. Iš viso dalyvavo 80 rinktinių. Žinoma, daugiausiai medalių (195) iškovojo SSRS sportininkai, paskui VDR (126), Bulgarijos (41), Kubos (20). Įdomu, kad paskelbus boikotą, pirmajame istorijoje olimpiniame moterų žolės riedulio turnyre liko tik viena dalyvė – SSRS. Skubiai buvo pakviestos dar penkios rinktinės. Antai, Zimbabvės komanda buvo suburta likus mažiau nei savaitei iki žaidynių, bet tai nesutrukdė jai iškovoti aukso. Per olimpiadą maskviečiai bene pirmą kartą galėjo mėgautis Coca Cola, Pepsi, Fanta, vakarietiškomis dešrelėmis, džemais, daugiausiai pristatytais iš Suomijos.

Istorikai dar prisimintų 1936 m. nacistų surengtas olimpines žaidynes Berlyne, kurias Hitleris pavertė savo arijų politikos triumfu, arba 1972 m. sporto šventę Miunchene, virtusią kruvinu arabų teroristinės organizacijos „Juodasis rugsėjis“ išpuoliu prieš Izraelio sportininkus.  Prisimenama ir 1965 m. olimpiada Melburne, kai tvyrojo didžiulė įtampa tarp Vengrijos ir Sovietų Sąjungos sportininkų, nes vos prieš du mėnesius iki žaidynių Maskva ir jos sąjungininkai kraujyje paskandino demokratinių jėgų sukilimą Vengrijoje.

Ką reiškia šis mano istorinis pasažas? Tik naivus skaitytojas gali tvirtinti, kad sportas ar menas egzistuoja atskirai nuo visuomeninio gyvenimo, kitaip dar vadinamo politika. Jeigu kažkas elgiasi nežmoniškai, pamindamas visas gyvenimiškas vertybes, kėsinasi į gyvybę, jam nepaduodame rankos, jį smerkiame ir su juo nebendraujame. O juk tokia yra dabartinė Rusija, žudanti savo brolius slavus, grobianti jų žemes, naikinanti nepriklausomą valstybę.

Nei moraliniu, nei politiniu požiūriu pasaulio sportininkai negali likti nuošaly, ignoruojant kruviną Putino režimą.

Praėjusią savaitę Vilniuje paskelbta, kad jau 35-ių valstybių ministrai susitarė imtis priemonių, jog Rusijos ir Baltarusijos sportininkams nebūtų leista dalyvauti 2024 m. olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nutarta parengti bendrą pareiškimą, kviečiantį neleisti šių režimų atstovams dalyvauti tarptautinėse varžybose, kol jie nesustabdys savo agresijos prieš Ukrainą.

Kampaniją „Sąžinės maratonas“ pradėjo Ukrainos Aukščiausioji Rada, kuri sausio 6 d. kreipėsi į pasaulio šalių parlamentus, ragindama uždrausti Maskvai ir Minskui siųsti savo sportininkus į pasaulio žaidynes, bent jau pagerbiant 220 sportininkų, žuvusių ginant Ukrainą nuo užpuolikų, atminimą. Rados deputatai pabrėžė, kad šalyje sugriauta daugiau kaip 320 sporto objektų, o nuostoliai siekia apie 250 milijonų dolerių. Taigi, nuo vasario 24-osios populiarus šūkis „Sportas – ne politika“ prarado prasmę ir yra fariziejiškas.

Kaip reagavo Tarptautinis olimpinis komitetas? Sausio 25 d. jis pareiškė, kad Rusijos ir Baltarusijos sportininkai galėtų dalyvauti olimpiadoje su neutralia arba TOK vėliava, jei nėra aktyviai pasisakę už agresiją. Atsakas – Ukrainos olimpinio komiteto sprendimas visiškai boikotuoti žaidynes, jei jose dalyvaus tų šalių atstovai. Jam pritaria Baltijos šalys, Lenkija, Čekija. Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nusiuntė laišką Prancūzijos vadovui Emmanueliui Macronui, bet šis atsakė, kad jam tai „nesvarbu“. Užtat Paryžiaus merė Anne Hidalgo pakeitė nuomonę: sutikusi su TOK pozicija, dabar ji pareiškė esanti prieš Rusijos sportininkų atvykimą į Prancūzijos sostinę.

Kaip elgiasi Lietuva? Lygiai prieš metus, ar iki karo Ukrainoje pradžios, kai prasidėjo žiemos olimpinės žaidynės Pekine, LTOK neabejojo siųsdamas į Kiniją 13 savo sportininkų, nors jau tada Pekinas demonstravo didžiulę draugystę su Maskva. Šiemet komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė, nors ir pasisakė už draudimą priešiškų valstybių atletams dalyvauti žaidynėse, bet „dar nesvarsto“ visiško jų boikotavimo. Ji esą tvirtai laikosi Olimpinės chartijos, kuri atskiria sportą nuo politikos. „Nedalyvaudami ten, kur bus rusų, mes tik sudarytume jiems didesnes galimybes laimėti medalių“, – per TV3 dėstė LTOK prezidentė. Tarsi Lietuva apskritai būtų svarbi konkurentė Rusijai dėl olimpinių apdovanojimų…

Vengimas prisiimti atsakomybę, aiškios pozicijos stoka, bekompromisinis Ukrainos kovos už laisvę rėmimas mūsų sporto bendruomenę paverčia beforme apolitiška mase, kuriai svarbiau aklas olimpinis šūkis Citius Altius Fortius, nei amžinosios žmogiškosios vertybės.