Pavymui geroms naujienoms apie į Ukrainą judantį didesnį puolamosios ginkluotės srautą iš Vakarų ataidi ir tokie „ekspertų“ balsai, kurie verčia suklusti, ar jie iš tiesų nuoširdžiai nori Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo. O gal tik įšaldyti šį konfliktą, kad, kaip sakoma, visiems būtų ramiau?

Antai, paskutinis šių dienų tokio prisitaikėliškumo akcentas: Vokietijos kancleris Olafas Scholzas žurnalui „Der Spiegel“ pasigirdamas, kad pagaliau išsiųs į Ukrainą kovinius tankus Leopard 2, čia pat tokį žingsnį pavadino spąstais ir įžvelgė konflikto eskalacijos pavojų. Dar rugsėjį jis nuogąstavo, kad „tarp Ukrainos rėmėjų Vokietija bus ryškiai matoma“.

Vadinasi, jei Kijevas sutiks nustatyti demarkacinę liniją sulig Rusijos užgrobtų teritorijų Ukrainoje riba, tuomet bus pradėtos derybos ir įsivyraus taika. Tokia pozicija vienas prie vieno atitinka Maskvos koncepciją: paliaubos mainais į penktadalį užimtos Ukrainos teritorijos. O paskui žiūrėsime…

Jeigu Kijevas pasiduos šiems gundymams vengti eskalacijos, jis priims savo mirties nuosprendį. Juk aiškiai prisimename prieš metus nuskambėjusią Putino strateginę tezę: Ukrainos turi nebelikti kaip valstybės. Būtent Kremliui turi būti braižomos „raudonosios linijos“, būtent jam turi būti parodyta, kaip vengti eskalacijos. Diplomatinių sprendimų dabar jau nėra. Rusija per toli nužengė, eskaluodamą karą prieš nepriklausomą šalį, jos žmones ir laisvąjį pasaulį, rašo portale Graniru.com apžvalgininkas Aleksandras Skobovas. Jis aiškiai pabrėžia, kad Vakarų ekspertų perspėjimai, jog „Putinas niekada neleis, kad Rusija pralaimėtų“, tai kinkų drebinimas, o dar griežčiau – tai išdavikų balsai.

***

Priversti Rusiją nutraukti karo eskalaciją skirtos ir Vakarų ekonominės sankcijos. Tiesa, jos veikia ne taip greitai, kaip buvo tikėtasi. Karo mašinai tepti agresorė Rusija pinigų vis randa, nors suomių ekspertai tvirtina, kad kasdien Kremlius praranda 172 milijonus dolerių vien dėl Vakarų sprendimo nustatyti viršutinę rusiškos naftos kainos ribą. Pagrindinis Maskvos eksportas – žalia nafta – jau parduodama už daugiau nei perpus mažesnę tarptautinę kainą. O štai nuo vasario 5-osios viršutinė kainos riba pradėta taikyti ir perdirbtiems naftos produktams, kasdien prarandamos Rusijos pajamos dar labiau išaugs. Pavyzdžiui. „Gazpromas“ per dvi gruodžio savaites dujų gavybą sumažino 24 proc., o jų importą per paskutinį mėnesį – net 60 proc. Dabar ši kompanija apskritai neviešina savo gavybos ir eksporto duomenų. Ir vis dėl to tai tik lašas jūroje. Tik pradėjus riboti energijos išteklių pirkimą iš Rusijos, ES agresorei kasdien už juos pervesdavo po du milijardus eurų. Visi jie patekdavo į frontą.

Sankcijų pažeidėjų dalis dar didelė. Energetinių tyrimų instituto vadovas Tomas Janeliūnas žurnale IQ tvirtina, kad vasario 5 d. įsigaliojus naftos produktų draudimai smogs Rusijai visa jėga, bet tik tolimesnėje ateityje. Gi Lietuva pagal savo jėgas daro viską, kontroliuodama sankcijų laikymąsi.  2022 m. spalį – gruodį Lietuvos muitinė 671 kartą neleido atlikti importo, 4351 kartą – eksporto procedūrų, taip pat 2288 kartus neleido keliauti tranzitu. Vėlgi – tai tik lašas jūroje.

Nors rusai smarkiai kenčia nuo Vakarų sankcijų, jie didžiuojasi, kad jų tėvai ir seneliai iškentėjo ir Leningrado blokadą, ir Stalingradą. Šį „rusišką atsparumą“ pabrėžia įvairūs Vakarų leidiniai. Antai, respektabilusis JAV laikraštis „The Christian Science Monitor“ neša tikrai krikščionišką susitaikymo žinutę, rašydamas, kad rusai kino klubuose tebežiūri naujausią „Avataro“ versiją, logistikos kompanijos sėkmingai gabena prekes per Baltarusiją, Kirgiziją, Armėniją, kad 75 proc. užsienio kompanijų niekada iš Rusijos nesitraukė, tik užsimaskavo; 90-ųjų pabaigoje Rusija importavo 40 proc. maisto produktų, dabar – vos 10 proc., bet „juk rusas nepražus“, baigia Amerikos laikraštis (kai kurias formuluotes, pavyzdžiui, vietoj „karas“ – „specialioji karinė operacija“, pataisė straipsnio vertėjas iš Inosmi.ru).

***

Ukrainos pozicija yra tvirta ir nuosekli. 2022-ųjų pabaigoje Volodymyras Zelenskis pateikė 10 žingsnių planą, kuris galėtų atvesti į derybas su Rusija. Jame nėra vietos klastingiems kompromisams – nei siūlomiems iš Maskvos, nei iš Vakarų. Supratęs, kad Kijevas yra nepalenkiamas, Kremlius pasiūlymus taip pat atmetė, aiškindamas, esą Kijevas nepriima naujos „teritorinės realybės“, t.y. okupacijos.

Tad kas toliau? Deja, tik karas. Vienintelė galimybė išsaugoti Ukrainą, o kartu ir Europą – tik pasipriešinimas agresoriui. Tai ne alternatyva, bet aksioma.