Rusiškąjį drakoną įveiksime kartu

Sausio 13-osios minėjimas ir žuvusiųjų pagerbimas mums priminė kai kurias paraleles su karu Ukrainoje.

Sovietiniais laikais šią kovą vadino nacionaliniu išsivaduojamuoju judėjimu, tačiau dabar Maskvos propagandistai tokią marksistinę formuluotę pasuko visai kitu kampu: tai esą nacionalistiniai „fašistų“ judėjimai, kurių tikslas – sugriauti arba suskaldyti Rusiją, išparceliuoti jos turtus. Maždaug taip, tik švelnesniais žodžiais – išsaugoti „tautų draugystę“ ir neišsiskirstyti iš SSRS bendrabučio po nacionalinius kampelius – mus ragino M. Gorbačiovas, kai prieš 33 metus, prieš pat nepriklausomybės paskelbimą, 1990 m. sausio 11 – 13 d., buvo atvykęs į Lietuvą.

Po metų ramiai miegantis „gensekas“ nesutrukdė sovietinei karo mašinai trypti Lietuvą, žudyti nekaltus žmones. Tai buvo karas. Atsilaikėme. 222 dienas trukusi dar viena Lietuvos okupacija baigėsi visišku Maskvos pralaimėjimu ir galų gale SSRS žlugimu.

Šiandien – Ukraina. Sovietų Sąjungos paveldėtoja Rusija nepakeitė savo imperinių įpročių ir jau beveik metus traiško Ukrainą. Į teorinį „nacikų“ naikinimo rūbą savo karą įvilkęs Putinas mėgina pavergti kur kas didesnę negu Lietuva (gyventojų skaičiumi – apie 15, o plotu – 9 kartus) valstybę ir ją grąžinti į slavišką imperiją. Bet nepavyko Gorbačiovui, nepavyks ir Putinui.

Tad kokie gi panašumai tarp lietuvių ir ukrainiečių laisvės kovos? Matyt, teisi Nepriklausomybės akto signatarė Nijolė Oželytė, kai Laisvės gynėjų dienos proga vaizdingai sakė, jog „lietuviai apsigavo tikėdami, kad 1991 m. Sausio 13-ąją sužlugdė Rusijos imperiją – iš tiesų tuomet jai tik išmušė priekinį dantį“. Buvusi politikė tiki, kad ukrainiečiai jai išdaužys visus dantis, sutraiškys visus šio „dvokiančio monstro nasrus“.

Žinoma, mūsų laisvės kaina nevienoda. Gal ir ciniškai skamba, kai lygini keliolika paaukotų gyvybių ir tūkstančius žūstančių ukrainiečių, kai prisimeni užgrobtus ir suniokotus mūsų pastatus ir turtą bei sugriautus ištisus jų miestus. Tačiau pasipriešinimas brutaliam okupantui tuomet ir šiandien turi bendrą vardiklį: tai kova už laisvę, kuri visame pasaulyje ir visais laikais yra aukščiausia vertybė.

Beveik prieš 10 metų, kai Rusija savo raumenis tebuvo pademonstravusi tik Kaukaze, rašiau apie tai, kas bendra tarp lietuviškojo Sąjūdžio ir Maidano. Tuomet pastebėjau, kad maidanas – ne ukrainiečių išradimas. Šis terminas greičiausiai kilo XIII a., kai Kijevo Rusia (beje, pagal vieną teoriją įkurta vikingų, atkeliavusių čia laivais Nemunu ir kitomis upėmis) iki pat LDK buvo patekusi totorių priklausomybėn. Tiurkų ir persų kalbose meydan – tai pagrindinė prekybinė miesto aikštė, atvira turgaus erdvė, parkas. Kazokų gyvenvietėse maidanas buvo aikštė gyvenvietės viduryje, prie kurios stovėdavo cerkvė, rinkosi vietinė valdžia ir buvo turgus. Senovėje kazokų gyvenviečių maidanuose buvo rengiami liaudies susirinkimai, spręsdavę bendrus reikalus. Čia gimdavo ir sukilimų, revoliucijų, maištų kibirkštys.

Lietuviškasis Liaudies frontas taip pat įsisiūbavo miestų aikštėse, susirinkimų ir tautos susibūrimų vietose. Tragiškojo Sausio dienomis vienybės ir susitelkimo vieta tapo aikštė prie parlamento, kurios šturmuoti nesiryžo šarvuota sovietinė karo mašina.

Jeigu nuklystume į senesnius istorinius laikus, tai ir ten nesunkiai rastume ukrainiečių ir lietuvių laisvės kovų bendrystės. Istorikas Darius Žygelis savo tyrime pasakojo, kad Antrojo pasaulinio karo metais daug lietuvių kovėsi Ukrainos sukilėlių armijos (UPA) būriuose. 1943 metais iš Ukrainos teritorijoje dislokuotų vokiečių šucmanšafto (vok. Schutzmannschaft) batalionų pasitraukę lietuviai įstojo į UPA gretas. Buvo suformuota lietuviška šimtinė (kuopa), ji kurį laiką kovojo ukrainiečių pusėje. 1943 m. rugsėjį, suderinus su UPA vadovybe, šis lietuvių padalinys per Baltarusijos teritoriją patraukė į Lietuvą.

Yra žinomas faktas iš partizaninės kovos pokariu, kai maždaug 10 ukrainiečių partizanų surengė reidą į Lietuvą per Baltarusijos teritoriją 1948 m. Kovotojai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose buvo kalbama apie būtinumą kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas ir t. t. Bet netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, matyt, kažkieno išduotas ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o likusieji grįžo į Ukrainą tęsti kovos. Gi istorikas Arvydas Anušauskas bandė išvesti paraleles tarp ukrainiečių laisvės kovų lyderio Stepano Banderos ir 1941 m. trumpai veikusios, nacių išvaikytos Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio vadovaujamos Lietuvos laikinosios vyriausybės narių likimo bei vertinimo.

Tai tik detalės. Bet jos rodo, kad ir dabartinėje ukrainiečių kovoje (jeigu norite – nacionaliniame išsivadavimo judėjime) mes girdime Sausio 13-osios atgarsius. Mes pradėjome – jie užbaigs. Nepaisydami laiko ir mąstų skirtumų,  šį drakoną mes pribaigsime kartu.

Leave a Reply