Kaip suprantame patriotizmą?

Lapkričio 23 – ąją minėsime Lietuvos ginkluotųjų pajėgų įkūrimo 104 – ąsias metines. Jau visą savaitę vyksta šioms metinėms skirti renginiai. Nesiruošiu nei išsamiai kartoti Lietuvos kariuomenės istorijos, nei skaičiuoti jos pajėgumų, nei atskleisti jos vaidmens šiandienos grėsmių akivaizdoje. Šįkart – pakalbėkime apie patriotizmą.

Kai per šventes rengiamus paradus gatvėmis žygiuoja darniai išsirikiavę mūsų kariai, kartu su keistu gumulu gomuryje man kyla pasididžiavimas mūsų kariuomene ir valstybe. Tarsi pasijuntu saugesnis, tvirtesnis, pilietiškesnis. Juk aš tarnavau sovietiniame strateginių raketų dalinyje kažkur Gomelio srities balotuose Riečicos miškuose, netoli Ukrainos sienos. Čia klestėjo „dedovščina“ ir įtarumas iš Baltijos respublikų suvežtiems vaikinams. Dėl to iš štabo raštininkų netrukus buvau pervestas į kovinį padalinį aptarnauti į Švediją ar Vokietiją nutaikytas raketas. Nepasitikėjimas baltijiečiais buvo paįvairintas rusų seržantų ir karininkų atvirai reiškiamu nepalankumu. Jie kalbėdavo: jūs miškuose dar saugojate ginklus, kuriuos ketinate atgręžti prieš mus… Atgręžėme, tik ne ginklus, o laisvos tautos valią ir nepriklausomybės troškimą. O netrukus, 1990 m. balandžio 25 d., buvo įsteigtas Krašto apsaugos departamentas ir jam pavesta sukurti krašto apsaugos sistemą.

Bet kur kas sudėtingesni buvo 1918 – ieji. Skaitau generolo, vieno iš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų kūrimosi liudininkų, vėliau ir kariuomenės vado Stasio Raštikio atsiminimų dvitomį „Kovose dėl Lietuvos“. Tarnavęs carinėje kariuomenėje, kovęsis Lietuvoje, Galicijoje, rusų – turkų fronte, gavęs karinį išsilavinimą Tiflisyje, o 1918 m. pavasarį net mokęsis Kauno kunigų seminarijoje, S. Raštikis praėjo ugnį ir vandenį. Prisiminimuose išryškėja jo meilė jaunai nepriklausomai Lietuvai, neapykanta okupantams bolševikams ir lenkams, ištikimybė gimtiesiems Kuršėnams ir Dūkštui. Taip formavosi ne plakatinis, o visa jo veikla ir širdimi išjaustas patriotizmas.

Ar jo buvo mažiau mūsų tėvų širdyse? Nemanau. Žvelgiu į savo tėvo ir mano uošvio kariškas Smetonos laikų nuotraukas: vyrai dailiai aptemptomis uniformomis, tvirti lyg ąžuolai, veiduose – ramybė ir atkaklumas. Prisimenu tėvo pasakojimus: prieškariu trejus metus tarnavo Marijampolėje dislokuotame artilerijos pulke. Kariuomenėje buvo ne besaikis muštras, o tvirta įsisąmoninta disciplina, nors per šventes karius išleisdavo ir į šokius mieste. Tarnauti buvo garbė ir lyg vyriškumo įtvirtinimas. Juk paskui žmonės sakydavo: o, tai tikras vyras, po „vaisko“!

Uošvis Juozas Šileikis nuo Dūkšto buvo puikus ginklų spynų meistras. Apie savo tarnybą jis pasakodavo, išdidžiai pakėlęs galvą ir, matydavosi, jaudindamasis. Jis labai laukė nepriklausomybės. Nesulaukė. Vėliau šie vyrai iškentė sovietines tremtis ir kalėjimus, bet visada mums patyliukais sakydavo: būk lietuvis, o ne maskolius…

Šiandien žvelgiu į savo sūnų – aktyvų šaulį. Abu anūkai dar paaugliukai, bet ir juose pastebiu gražius padorumo, sąžiningumo, tvirto auklėjimo ženklus. Lanko valią ugdančius sporto klubus.  Jaunėlis noriai man beria savo Lietuvos istorijos žinias, pavyzdžiui, puikiai žino, kas buvo LITBELas, ir jo balse girdžiu pasididžiavimą jomis. Tai gerai. Senelio širdis lyg atsigauna: Lietuva nepražus.

Bet kirba ir nerimo kirminas. Liaunos vaikų rankos dar nepažįsta ginklo, kuriuo prireikus tektų ginti Tėvynę. Tiesiog nei pagrindinėse, nei aukštosiose mokyklose karo pradmenų nemokoma. Neduok Dieve, jei tektų patirti tokią dalią, kokią išbando Ukrainos jaunimas. Antai, Lietuvos kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys ramina, kad dabar tiesioginės grėsmės Lietuvai nėra, o jeigu ji kiltų, į kovą pultų ne tik kariuomenė, savanoriai, šauliai, užsienio legionieriai, Molotovo kokteilius gaminantys civiliai, bet ir…medžiotojai su savo dvivamzdžiais. Tiesa, Lietuvoje yra apie 30 tūkstančius šio pomėgio atstovų, o kiek iš jų galėtume integruoti į krašto gynybą? Vadinasi, sisteminio požiūrio į pasirengimą ginti šalį nuo jaunumės nėra?

2017 m. buvo atliktas tyrimas ir tuo pagrindu išleista knyga „Kas eitų ginti Lietuvos? Pilietinio pasipriešinimo prielaidos ir galimybės“. Tyrimas parodė, kad tendencijos Lietuvoje nėra blogos ir visuotinio bėgimo iš šalies – nebūtų. Apie 64 proc. apklaustųjų iškilus grėsmei liktų namuose ir juos gintų, o 25 proc. greičiau emigruotų negu stotų su ginklu. Tikiu, kad dabartinėmis sąlygomis šis santykis gerokai būtų pasikeitęs. Spėkite, į kurią pusę…

Mano tėviškėje ant sienos buvo įrėminta didžiulė tėvo būrio nuotrauka su užrašu „Žygiais, o ne žodžiais mes Tėvynę mylim!“. Šis patriotinis šūkis persmelkė mane visam gyvenimui.

Leave a Reply