Kremliaus melagis kiaulės akimis

„Kito klausyk, o savo daryk“, – skelbia nelabai išmintinga liaudies patarlė. Paprastai taikoma turinčiam savo nuomonę, siekiančiam savo tikslų ir nepaisančiam visokių patarimų, gasdinimų ar grasinimų. Taip yra įprastame gyvenime, o gal ir didžiojoje politikoje.

Rusija  – ši agresyvi visų teisių ir įsipareigojimų perėmėja iš Sovietų Sąjungos – puikus chamelionizmo pavyzdys: viena sako, po to kitaip, dažniausiai priešingai, padaro. Jeigu nuklystume į tolimesnę ir ne tokią tolimą istoriją, patarlę pritaikytume puikiai.

1939 m. rugpjūtį SSRS ir Vokietijai pasirašius Molotovo-Ribentropo paktą, o rugsėjo 28-ąją – ir papildomus slaptuosius protokolus, Maskva apgaulės būdu įpiršo ir spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutartį, pagal kurią Lietuvos sieną netrukus peržengė apie 30 tūkstančių Raudonosios armijos kareivių, tariamai užtikrinančių vakarinių sienų saugumą. Kitą pavasarį šis koningentas išaugo iki 130 tūkstančių. Stalino susitarimas su Hitleriu buvo veidmainiškumo viršūnė, kurią puikiai iliustruoja nacių ir sovietinių generolų bendras paradas ir šampano balius Breste. Beveik po dviejų metų fiureris apgavo „tautų tėvą“ ir ištaisė jam tikrą karo balių…

Du Europos monstrai viena kalbėjo pasauliui ir vienas kitam, o kita darė. Neva apsaugojusi savo vakarinį flangą Maskva tapo įžūlia okupante, pakeitusi visą Lietuvos politinę sistemą. Antroji okupacija, prasidėjusi išvijus nacius, įtvirtino sovietinę valdžią. Žmonės anais laikais sakydavo „Atėjo, bet užmiršo išeiti“…

Pūvančios sovietinės imperijos tvaiką paveldėjusi Rusija vis tik pasauliui suteikė vilčių, kad žengs demokratijos keliu. Bet neilgai trukus, Putinui perėmus valstybės vairą iš Jelcino, imperiniai apetitai atgijo. 2008 m., kai pasaulis ėmė dusti nuo ekonominės krizės, apgavystės meistrai iš Kremliaus sugalvojo naują avantiūrą: prisidengęs eilinėmis pratybomis Kaukaze, jis sukiršino jos tautas ir įvykdė agresiją prieš Sakartvelą (tuometinę Gruziją).

Nutaisęs kiaulės akis (šis liaudišklas palyginimas, sako, labai tinka Putinui), tuometinis Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas kariškiams Vladikaukaze tvirtino, kad savo veiksmais Rusija užkirtusi kelią NATO plėtrai. „Jeigu 2008 metais mes būtume sutrikę, tai dabar jau būtų kitokia geopolitinė situacija, ir daugelis šalių, kurios buvo dirbtinai tempiamos į Šiaurės Atlanto aljansą, veikiausia būtų ten”, – tada sakė Rusijos valstybės vadovas.

Tuomet karinės pratybos peraugo į karą prieš Gruziją. NATO plėtros grėsmę visi seniai užmiršo, o Maskva, pasinaudojusi melagingomis priedangomis, nuo šios Kaukazo šalies atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją.  Čia buvo paskelbta visuotinė mobilizacija, o netrukus ir nepriklausomybė, kurią pripažino pati Rusija. Spektaklis pavyko, tik plojimų nepasigirdo: regionas paniro į konflikto smogą.

Ar prisimenate, kaip buvo aneksuotas Krymas? Visas pasaulis juokėsi iš Putino, kuris prakalbo apie kažkokius „žaliuosius žmogeliukus“, neva užplūdusius pusiasalį, o paskui – iš tokio paties referendumo spektaklio, kuris virto akiplėšiška Krymo aneksija. Lygiai tas pats vyko atplėšiant Ukrainai priklausančias Luhansko ir Donecko sritis: Kremlius dievagojosi, kad jis „ne prie ko“, kad tai pačių jų gyventojų sprendimas atsiskirti nuo „nacistinio“ Kijevo.

Nuo praėjusių metų rudens prie rytinių ir šiaurinių Ukrainos sienų imta telkti didžiulė Rusijos kariuomenė. Vakaruose buvo skelbta, kad čia dislokuota apie 130 tūkst. rusų kareivių. Maskva dievagojosi, kad tai tik eilinės pratybos, o Vakarai kelia isteriją, jog gręsia karas. Vasario pradžioje Rusija paskelbė netgi atitraukianti savo pajėgas ir kariuomenę gražina į įprastas dislokacijos vietas. Likus savaitei iki karo pradžios per televiziją parodyti kadrai, kaip virš Rusijos ambasados pastato Kijeve kyla dūmai: buvo įtariama, kad čia deginami svarbūs dokumentai, kad jie agresijos atveju neatitektų priešui. Dūmelis lyg Vatikane per Popiežiaus rinkimus reiškė kažką neįprasto, tiktai juk jiems nieko švento… Netrukus, ankstų vasario 24-osios rytą, Rusija pradėjo žiaurų brolžudišką karą. Šydas nukrito…

Kremlius padarė viską, kad eiliniai rusai nieko nežinotų apie tokias apgavystes. Tačiau juk negyvename uždaroje erdvėje. Pasaulis (žinoma, kas trokšta objektyvių ir teisingų žinių) mato viską, kaip Putino banda nedangstytų savo agresijos. Kada rusai nusimes šitą šydą, ko gero, ilgai teks laukti. Vienintelė atsvara – galingas kolektyvinis vieningas atsakas.