Lenkų bendruomenė istorijos verpetuose: atsakingi išbandymai (II)

Lietuvos lenkų diasporos vaidmuo mūsų šalies istorijoje, lygiai kaip ir valstybės santykiai su didesniąja kaimyne iš Vakarų, yra gana prieštaringi, netolygūs ir kupini įvairių sukrėtimų. Žinoma, pirmiausiai mes akcentuojame tuos momentus, kurie kėlė grėsmę Lietuvos saugumui ir kurie komplikavo tarpvalstybinius santykius. Tai nėra teisinga. Atvirkščiai: mes visų pirma turėtume įžvelgti mus vienijančius istorijos tarpsnius, savitgarpio pagalbos momentus, bendrus kovų ir pasipriešinimo agresoriams etapus. Čia pavyzdžių daug: kovos su kryžiuočiais, Osmanų imperija ir Maskvos kunigaikščiais, Abiejų Tautų Respublikos vaidmuo, pasipriešinimas carizmui, XX amžiaus okupantams ir, žinoma, šiandiena, kai Rusija virto visuotine grėsme taikai ir saugumui Europoje.

Bet šviesūs bendros kovos etapai niekaip nenustelbia tų, kurie apjuodino tiek lenkų bendrijos Lietuvoje vaidmenį, tiek Lenkijos ir Lietuvos santykius. Pastaruosius mes ne kartą analizavome, bet jų mūsų rašinių cikle apie tautines bendrijas negalime nutylėti ir šiandien. Palieskime bent du praėjusio šimtmečio epizodus.

Okupacija ar integracija?

Tad vėl grįžtame šimtmečiu atgal. Kaip bebūtume geranoriškai nusiteikę, sunku neprisiminti, kad Vilniaus krašto okupacija 1920 m. spalį buvo lemiamas veiksnys, pakeitęs jaunos, vos pustrečių metų gyvavusios nepriklausomos valstybės (iš tikrųjų reali nepriklausomybė 1918 m. egzistavo vos keletą mėnesių) veidą. Iš pradžių Lenkija nudavė, kad reikia vaduoti Vilniuje sukilusius lenkus, ir ta dingstimi 1920 m. spalio 9 d. – likus parai iki Suvalkų sutarties įsigaliojimo – generolo L.Želigovskio būriai pro Žvėryną įžengė į Vilnių. Jau po trijų dienų, spalio 12-ąją, jis paskelbė įkuriąs „Vidurio Lietuvą“. Nors tuometinis Lenkijos valstybės vadovas J.Pilsudskis tvirtino nedavęs generolui tokių įgaliojimų ir netgi pareiškė atšaukiąs jį į Varšuvą, tačiau iš tikrųjų ši okupacija buvo suderinta su aukščiausiais Lenkijos sluoksniais.

Tai buvo paties J.Pilsudskio strateginio plano atkurti 1795 m. galutinai iširusią Abiejų Tautų Respubliką (ATR) dalis. Kaip generolo istorinę siekiamybę tokias generolo užmačias dar buvo galima pripažinti, tačiau buvo aišku, kad kaip ir prieš kelis šimtmečius, taip ir dabar Lietuvai būtų atitekęs vasalo vaidmuo…

1922 m. sausio 8 d. įvyko rinkimai į „Vidurio Lietuvos“ seimą, kuriuos dauguma lietuvių ir dalis žydų bei gudų boikotavo. Rinkimuose dalyvavo lietuvių 8,2 proc., žydų 15,3 proc., baltarusių 41 proc., o iš viso dalyvavo 64,4 proc. rinkėjų (249 325 gyventojų), daugiausiai atžygiavusių ir čia paliktų kariškių bei atvežtų iš Lenkijos ir okupuotų vietovių lenkų. Išrinktasis seimas kreipėsi į Lenkijos Seimą, prašydamas prijungti kraštą prie Lenkijos. Netrukus visos kortos atsiskleidė: Vilniaus krašte buvo sukurta fiktyvi valstybė, ir 1922 m. kovo 24 d. Lenkijos Seimas „Vidurio Lietuvą“ oficialiai prijungė prie Lenkijos. Balandžio 6 d. kraštas įėjo į sudarytą Vilniaus administracinę apygardą. 1925 m. gruodžio 22 d., vienodinant su Lenkijos valstybiniu padalijimu, Lenkijos Seimas įstatymu įsteigė Vilniaus vaivadiją. Vilniaus kraštas su Vakarų Baltarusijos dalimi buvo padalintas tarp Vilniaus, Naugarduko ir Balstogės vaivadijų.

Surežisuotas lenkų „maištas“

Juoda dėme Lietuvos lenkų istorijoje liko vadinamasis Želigovskio maištas (lenk. „bunt Żeligowskiego“), kurio nenori prisiminti ir dabartiniai Varšuvos politikai. Nuo seno Vilniaus apylinkėse dominavo lenkai, kurie XX a. pradžioje sudarė 65 proc. Vilniaus gyventojų (lietuvių čia tebuvo 1-2 proc.). Tad sukiršinti juos su kitų tautų atstovais nebuvo sunku. Dar 1919 m., vejant Raudonąją armiją, lenkų karinės organizacijos (POW) ruoštas bandymas nuversti Lietuvos vyriausybę buvo atskleistas, o POW tinklas Lietuvoje buvo susektas ir išsklaidytas. Todėl reikėjo imtis kitų veiksmų.

Generolui L. Želigovskiui, kilusiam iš istorinių Lietuvos žemių, buvo patikėta vadovauti 1-ajai Lietuvos–Baltarusijos pėstininkų divizijai. Didžiąją dalį divizijos sudarė lenkai iš „kresų“ (rytinių Lenkijos žemių). Tų pačių metų rugsėjį J. Pilsudskis patarė L. Želigovskiui inscenizuoti maištą. Kartu jie parengė planą, pagal kurį L. Želigovskis ir jo pajėgos apsimes dezertyruojantys iš Lenkijos armijos ir paims valdžią Vilniuje ir Vilniaus krašte. Buvo sutarta, kad Lenkija neigs prisidėjusi prie „maišto“, tokiu būdu išsaugodama savo įvaizdį tarptautinėje arenoje.

  1. Pilsudskis, kaip ir L. Želigovskis, buvo kilęs iš istorinių Lietuvos žemių, todėl, istorikų nuomone, galbūt siejo save tiek su lenkų, tiek su lietuvių tauta. Gali būti, jog, siekdamas „Vidurio Lietuvos“ įkūrimo, jis nuoširdžiai tikėjo lenkiškosios Lietuvos ateitimi.

1931 metais išleistoje lenkų kapitono Boleslovo Valiguros knygoje „Kaip Želigovskis užėmė Vilnių“ pirmą kartą atvirai prabilta apie J. Pilsudskio vaidmenį Vilniaus operacijoje, iki tol jis buvo vieša paslaptis. Pagal planą sukilti ir „išvaduoti“ miestą turėjo tie kariai, kurie buvo kilę iš Vilniaus ar Vilniaus apylinkių (Wileńszczyzny). Sukilėliai turėjo tiesiog iš fronto sugrįžti į namus, o tada perimti Vilniaus kontrolę. Jiems padėti turėjo „maištaujanti“ Želigovskio kariuomenė.

Minėtoje Lietuvos – Baltarusijos divizijoje buvo ir lietuvių karininkų. Jų pasirinkimą tikriausiai lėmė noras atkurti Abiejų Tautų Respubliką. Manoma, kad jie buvo lietuvių kilmės, neabejotinai kalbėjo lenkiškai ir lietuviškai, tačiau buvo senlietuviai ir save laikė buvusios ATR patriotais, ištikimais unijai ir J. Pilsudskio idėjai. Šią valstybę jie ir norėjo atkurti. Lietuviškumas dabar mums padeda save suvokti kaip piliečius, tačiau reikia nepamiršti, kaip tvirtina istorikas ir archeologas Šarūnas Subatavičius, analizavę „Vilniaus maišto“ aplinkybes, kad anuomet žmonės save suvokė kiek kitaip – laikė save lietuviais patriotais lietuviškai nemokėdami, kaip, pavyzdžiui, Radvilos ar Oginskiai. Ir tai nebuvo blogai. Tačiau Lietuvai modernėjant įvyko lūžis lietuvių sąmonėje – lietuvių ir senlietuvių keliai išsiskyrė ir galiausiai jie susipriešino, atsidūrė netgi mūšio lauke.

Trumpai tariant, su neva maištaujančių Vilniaus lenkų ir lenkų karininkų pagalba Vilniaus kraštas buvo užgrobtas devyniolika metų – iki 1939 m. spalio 28 d., kai pagal Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį kraštas buvo gražintas Lietuvai,ir į Vilnių įžengė Lietuvos Respublikos kariuomenės Vilniaus rinktinė. Tad 19 metų ir tris savaites valstybė buvo netekusi beveik 7000 kv. km teritorijos su maždaug puse milijono gyventojų.

Lenkai abejojo nepriklausomybe

Daugiau kaip priedš tūkstantmetį į baltų genčių apgyvendintą teritoriją atkeliavusių lenkų lojalumą Lietuvos valsatybei patikrino dar vieni naujojo amžiaus išmėginimai – Nepriklausomybės atkūrimo laikmetis. Apie Sąjūdžio vyksmą ir Atgimimą rašyta nemažai, kaip ir apie lenkų bendruomenės laikyseną tomis sudėtingomis pasirinkimo dienomis – artėjant Kovo 11 – ajai ir po jos.

Reiktų priminti, kad šios bendrijos dauguma buvo iš tiesų lojali Lietuvai ir pokomunistinei valdžiai, bet kaip ir kiekvienoje diasporoje, neišskiriant nė lietuviškosios, atsiranda radikalusis kirminas, graužiantis visą nacionalinės mažumos pastolį.

Šių eilučių autoriaus atmintis atgamina prieš pustrečių metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos Kovo 11-osios išvakarėse Lenkų diskusijų klubo narių surengtą diskusiją „Wolność = Laisvė?”, kuri kėlė klausimą, kokią reikšmę Lietuvos valstybingumo atkūrimo istorijoje bei dabartiniame naratyve turėjo Lietuvos lenkų bendruomenė. Moderatyoriai ne teigė, o kėlė diskusinį klausimą: ar svarbiausia valstybinė šventė Lietuvos lenkams – Kovo 11-oji? Taip taip, su klaustuku. Lietuvos istorijos instituto mokslininkė Vitalija Stravinskienė pastebėjo, kad 1988–1990 m. įvykiai yra glaudžiai susiję su pokariu, kai 1944 m. Maskvos sprendimu į Lenkiją iš pietryčių Lietuvos buvo perkelta daugiau nei 200 tūkstančių lenkų. Šio proceso metu Lietuvos lenkų bendruomenė prarado didžiąją dalį inteligentijos, o likusioji bendruomenės dalis sudarė diasporą, kuri, švelniai tariant, nebuvo intelektuali. Visą sovietmetį įtampa tarp lietuvių ir lenkų buvo įšaldyta, o paskutinį SSRS gyvavimo dešimtmetį sprogo tarsi įtempta spyruoklė.

Netgi lenkų dalyvavimą Sąjūdžio tarybos veikloje biologas, sąjūdietis Zygmuntas Mackevičius vertino kaip labiau formalų veiksmą siekiant reprezentuoti visas Lietuvoje gyvenančias tautas, nes galimybių kelti klausimus apie Lietuvos lenkų bendruomenę stigo, o gal ir nebuvo politinės valios įtraukti į darbotvarkę, kurią pašnekovas vertino kaip chaotišką, neatsakingai parengtą. Lenkų atstovai skundėsi, kad to dėmesio stoka suponavo dalies jų bendrijos atsiskyrimą nuo nepriklausomybės įdėjos, o aktyvesnio Lietuvos valdžios dėmesio aktualioms lenkų bendruomenės problemoms trūkumas sudarė sąlygas, kad nemaža dalis lenkų iš nusivylimo, o gal neužtikrintumo dėl ateities, ėmė leisti vaikus į rusiškas mokyklas, užuot aktyviau raginusi mokyti juos lietuviškai. Taip esą atsirado radikalusis lenkų politikų sparnas.

Link Rytų Lietuvos atplėšimo

Taip susibūrė radikalų branduolys, kuris buvo nutaręs išardyti net Nepriklausomybės akto priėmimo procedūrą. Antai, dar Kovo 11-osios išvakarėse Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo nariai – Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč ir Edvardas Tomaševičius – priėmė vieningą sprendimą nebalsuoti už jį. Vėliau jie tikino, kad taip pasielgė, nes pritrūko dėmesio, pasijuto nereikalingi, bijojo likti nesuprasti lenkakalbių rinkėjų ar tiesiog buvo suklaidinti. Tarp jų buvo tokių, kurie pripažino nesupratę balsavimo svarbos ir vėliau dėl tokio savo sprendimo atsiprašė. Tačiau buvo ir tokių, kurie galiausiai veikė griaunant Lietuvos teritorinį vientisumą.

Atmosfera tuomet buvo kaitinama ir kalbomis apie neva potencialiai galimą lenkų autonomiją, kurią, beje, vėliau buvo mėginta įgyvendinti. Kai kurie jų buvo viliojami ir Maskvos. Štai Z. Balcevičius prisiminė pats lankęsis susitikime su 1990 m. sausį Lietuvoje viešėjusiu Michailu Gorbačiovu, kuris kalbėjo apie būtinybę komunistams vėl susijungti, tikino teigiamai žiūrintis į lenkų autonomiją, diskutavo apie galimybę Lietuvai atgauti nepriklausomybę be Vilniaus krašto ir be Klaipėdos. Signataras Č. Okinčicas prisimena: „Buvo tokia idėja, žadėjo M. Gorbačiovas padėti įgyvendinti ir sukurti Lenkų Sovietų Sąjungos Respubliką iš buvusių teritorijų, kurios priklausė Lenkijai – tai ir Šalčininkai, Vilniaus rajonas, Gardinas, iki Lvovo… Bet tai buvo daroma ne siekiant realizuoti, o norint sukliudyti Lietuvai išlaikyti savo vientisumą ir kovoti už nepriklausomybę“.

Dauguma lenkų į autonimininkus žvelgė nepatikliai. Vis dėlto vienas šešetuko narių, L. Jankelevičius, pasibaigus AT kadencijai buvo teisiamas. Jis priklausė lenkų grupei, kuri, pasinaudodama SSRS žlugimu, siekė įkurti lenkų teritorinį autonominį darinį pietryčių Lietuvoje. L. Jankelevičiaus gynyba tapo tarptautinės politikos objektu, jam advokatavo Lenkijos valstybės nariai, diplomatai ir žiniasklaida, kol galiausiai 2000 m. Prezidentas Valdas Adamkus suteikė malonę. Ko gero, sąžiningiausiai pasielgė Ryšardas Maceikianecas, viešai yra pripažinęs, kad 1990 m. kovo 11-ąją jo priimtas sprendimas buvo politinė klaida. „Suprantama, kad klaida. Bet tai buvo vienintelis kelias, kad nenutrauktume ryšių su lenkakalbiais rinkėjais. Gal lietuviams sunku tai suprasti, bet mes neatidavėme lenkų elektorato kitai grupei, kuri turėjo visai kitų tikslų, – „jedinstvininkams“, – sakė jis portalui Diena.lt. Baigęs kadenciją AT R. Maceikianecas buvo išrinktas į 1992 m. Seimą, po poros metų tapo ir Lietuvos lenkų sąjungos pirmininku. Po vieną kadenciją jis yra dirbęs Vilniaus miesto ir Vilniaus rajono savivaldybių tarybose. R. Maceikianecas taip pat dalyvavo Lietuvos lenkų partijos veikloje. Šiuo metu jis yra aktyvus tinklaraštininkas.

***

Absoliutinti lenkų bendruomenės dalyvavimą politiniuose ir istoriniuose Lietuvos valstybės procesuose yra prastas užsiėmimas. Tačiau akivaizdu, kad šaukštas deguto gadina visa statinę, ir nematyti dalies jos negatyvaus indėlio, užtikrinant valstybingumą, o šiandien – ir nacionalinį saugumą, nėra tolregiškas. Lietuvos ir Lenkijos bendrystė, priešinantis išorės grėsmėms ir ginant tautų laisvės idealus, negali pridengti tų trikdžių, kurie pastebimi tiek tarpvalstybiniuose santykiuose, tiek lenkų mažumos veikloje.

Leave a Reply