Kokia Laisvės dienos kaina?

Rugsėjo 1-oji – ypatinga diena. Nuo jaunų dienų ji susijusi su širdį virpinančia Mokslo metų pradžia, o vyresnieji gaivinasi jaudinančiais prisiminimais, gi tėvai ir seneliai savo vaikus ir anūkus lydi į pirmą klasę… Nuo 1984 m. tądien pradėta švęsti Mokslo žinių arba Mokslo ir žinių diena.

Bet štai kilo mintis: gal nebe reikalo Rugsėjo 1-osios gėle tituluojamas kardelis (nemūsiškai – gladiolė), kuris galbūt ne tik savo žiedų spalvomis – ypač balta, bet ir tvirtu stiebu panašus į kardą ir simbolizuoja mūsų ryžtą kovoti už laisvę. Taigi, matyt, kardelis šios dienos simboliu tapo nebe reikalo: juk tą dieną pažymima ir Laisvės arba Išsivadavimo diena. 1993 m. rugpjūčio 31 d. iš Lietuvos buvo išvesta sovietinė kariuomenė. Vėlų tos dienos vakarą, 23 val. 46 min., paskutinis Rusijos karinis ešelonas nesustodamas pravažiavo Kenos geležinkelio stotį. Atmintina diena ji paskelbta 1995 m. birželio 29 d., tačiau po poros metų, 1997 m. liepos 3 d., Seimo priimtu Atmintinų dienų įstatymu Išsivadavimo dienos minėjimas perkeltas į rugsėjo 1 d. kaip Laisvės dieną.

Pernai minint šią dieną Vilniaus Lukiškių aikštėje, Prezidentas Gitanas Nausėda sakė: „Laisvė nėra ir niekada nebus baigtinis taškas valstybės ir tautos istorijos erdvėje. Laisvė – tai kelias, kurį kadaise pradėjome ir kuriuo eisime dar ne vieną šimtmetį. Ir nors ją gali atspindėti konkreti istorinė data, tikroji laisvės didybė atsiskleidžia tik ilgesnėje istorinėje perspektyvoje“.

Aukso žodžiai. Per šiuos 29-rius metus mes taip nespėjome ir suvokti, „su kuo valgoma“ laisvė. Dar daugiau tiesos parašyta vieno internauto komentare Facebook‘o paskyroje: „Laisvė nuo sovietų buvo iškovota, o štai pasinaudoti ja, deja, nemokėjome, nes vis galvojome apie tai, kad „laisvė” tai pilnas pilvas, dviaukštis namas su limuzinu – ir visa tai valdžia turi pakloti mums po kojomis, nesupratę, kad, atsikračius sovietų jungo, laukė dar sunkesnė kova – nebeleisti sovietinei nomenklatūrai grįžti į jau nepriklausomos Lietuvos valdžią. Deja, ši kova pralaimėta ir dabar turime ką turime”.

Galbūt ši nuomonė pernelyg pesimistinė. Juk padėtis Lietuvoje prieš tuos beveik tris dešimtmečius buvo kur kas trapesnė ir sudėtingesnė. Buvo sprendžiami ne kainų, migrantų ar apsisaugojimo nuo viruso klausimai, bet Lietuvos išlikimo nepriklausoma dilema. Neveltui daugelis apžvalgininkų teigia, kad tikroji nepriklausomybė į Lietuvą atėjo ne sulig Kovo 11-osios Aktu, bet išvedus okupantų kariuomenę, kuri, portalo Genocid.lt duomenimis, sudarė 34,6 tūkst. karių.

Taigi, trumpam nuklyskime į tuos laikus.

Didelis žingsnis normalizuojant santykius su kaimynais žengtas tuomet, kai 1991 m. liepos 29 d. buvo pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos (formaliai SSRS buvo likviduota tik tų metų gruodžio pabaigoje) sutartis „Dėl dvišalių santykių“, kuria oficialiai buvo pripažinta Sovietų Sąjungos 1940 m. įvykdyta aneksija ir pasisakyta už jos padarinių likvidavimą. Ši sutartis vėliau turėjo didelę reikšmę derybose su Rusija dėl jos kariuomenės išvedimo. Po 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje, pasikeitus jėgų balansui, ir Sovietų Sąjungos Vyriausybė buvo priversta oficialiai pripažinti Lietuvos Respubliką. 1992 m. sausio 31 d. prasidėjo derybos su Rusijos vadovybe dėl okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos. Svarbią reikšmę derybų eigai turėjo ir 1992 m. vykusio referendumo rezultatai: 90,79 proc. dalyvavusių referendume Lietuvos piliečių pasisakė, kad Rusijos kariuomenė būtų išvesta iš Lietuvos dar tais pačiais metais. Galiausiai Lietuvos derybininkams pavyko pasiekti, kad 1992 m. rugsėjo 8 d. Maskvoje būtų pasirašytas Rusijos kariuomenės išvedimo grafikas. Buvo įsipareigota kariuomenę išvesti iki 1993 m. rugpjūčio 31 d., o visas procesas turėjo vykti keturiais etapais.

Lietuvos valstybinei derybų delegacijai vadovavęs Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininko pavaduotojas Česlovas Vytautas Stankevičius prisimena, kad derybos buvo įtemptos ir sudėtingos. Rusijos pusė ne kartą jas stabdė, bandė išsiderėti įvairių Lietuvos pusei nepriimtinų nuolaidų, o Rusijos kariuomenė sistemingai pažeidinėjo Lietuvos įstatymus, savivaliavo. Lietuvos Krašto apsaugos ministerijos Karo akademijos 2005 m. išleistame dokumentų rinkinyje matome, kokių pastangų reikėjo, kad beveik pusšimtį metų (1944 – 1993) trukusi antroji sovietinė okupacija baigtųsi de facto ir de jure. Politologai rašė, kad su raudona vėliava pasirodę dar 1940-ais ir dešimtmečiams Lietuvą pavergę Kremliaus okupantai pasitraukė nakties tyloje.

Šį nepriklausomos Lietuvos esminį įvykį mes vertiname nepakankamai. Lyg niūrus atgarsis tebeaidi kai kurių gerbėjų tebešlovinamo tuometinio Lietuvos komunistų partijos lyderio, būsimo prezidento Algirdo Brazausko 1991 m. sausį pasakyti žodžiai: „Mes viską vertiname tik vienu požiūriu: kad tik lietuviai tarnautų Lietuvoje ir – lauk okupacinę kariuomenę. Atsakykite man į paprastą klausimą: o kas gi gins Lietuvą?“. Šiandien daugeliui tai gal ir skamba neįtikėtinai, tačiau mažai, nepriklausomybę vos iškovojusiai Lietuvai juk pavyko prispausti Kremlių – realiu žingsniu apginti jos nepriklausomybę. O ką – šiandien mes silpnesni?

Galbūt todėl puikiai jaučiame, koks tragiškas likimas gręsia Ukrainai, kurios žemę trypia to paties okupanto kerziniai batai. Už jos laisvę reikia padėti kovoti ne kvapniais kardeliais, o aštriu kardu.