Prieš keliolika dienų penkių Rytų Europos šalių – Lietuvos, Rumunijos, Estijos, Latvijos ir Lenkijos vadovai – laišku kreipėsi į Europos Vadovų Tarybos (EVT) Pirmininką Charles‘į Michelį, Europos Komisijos (EK) Pirmininkę Ursulą von der Leyen ir ES Tarybai pirmininkaujančios Čekijos Ministrą Pirmininką Petrą Fialą dėl istorinės atminties išsaugojimo. 

Šių valstybių lyderiai G. Nausėda, K. Iohannisas, K. Kallas, K. Karinis ir M. Morawieckis teigia, kad Kremliaus režimas siekia perrašyti istoriją, ją pakreipti sau tinkama linkme ir naudoti kaip agresijos prieš suverenias valstybes pateisinimą. Laiške akcentuojama, kad šis klausimas ypač aktualus Rusijos karo Ukrainoje kontekste intensyviai naudojant istoriją propagandos tikslais, ES lyderiai raginami neleisti Rusijos režimui manipuliuoti istoriniais faktais ir stiprinti kovą su dezinformacija.

Šiek tiek pavėlavęs raginimas susijęs su karo Ukrainoje išvakarėse vasario 21 d. įrašyta ir po kelių dienų pasakyta V. Putino beveik valandine programine kalba, kurioje jis įžūliai neigė Ukrainos kaip valstybės egzistavimą, tautinį identitetą ir dėstė melagingus istorinius faktus. Taip jis grindė „specialiosios karinės operacijos“ tikslą – „demilitarizuoti ir denacifikuoti Ukrainą“. Lygiai taip pat Kremlius pasisakydavo apie Baltijos šalis.

Penkių lyderių laiško Maskva nekomentavo. Bet štai kur buvęs kur nebuvęs į jį atsiliepė Simono Wiesenthalio centro atstovas ir nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas, apkaltinęs laiško autorius, kad esą „šių valstybių vadovai žino, kaip spręsti istorijos perrašymo problemą“, taip kaltindamas rytų europiečius „išbalinant“ savo istoriją. Po kelių dienų E. Zuroffas parašė atvirą laišką į laikraštį „The times of Israel“, kuriame išdėstė provokuojančią nuomonę apie tai, kad ne Rusijos propaganda šiuo metu svarbiausia.

Šis žydų radikalas ne kartą yra piktai kalbėjęs apie Lietuvą bei kitas Rytų Europos šalis, tad tuose kaltinimuose nieko naujo. Šį kartą jis pasiverčia Kremliaus advokatu, palaikančiu ne tik karą Ukrainoje, bet ir V. Putino istorinius marazmus. Bet apžvalgininkai tvirtina, kad šio nacių medžiotojo ryšiai su Kremliumi yra seniai žinomi. Izraelio ekspertas Vadimas Zaidmanas ir Vokietijoje gyvenantis blogeris Davidas Eidelmanas prieš keletą metų nemažai rašė apie E. Zuroffo dalyvavimą Kremliaus projektuose, pavyzdžiui, Rusijos senatoriaus ir verslininko Boriso Špigelio vadovaujamoje organizacijoje „Pasaulis be nacizmo“. Jis kartu su Algirdu Paleckiu buvo nominuotas ir į šios organizacijos tarybą. Tai organizacija, kuri, ekspertų manymu, buvo sukurta siekiant didinti Rusijos įtaką ir kelti istorinę painiavą dėl Holokausto Rytų Europoje istorijos.

E.Zuroffas taip pat pagarsėjo Lietuvoje, kai padėjo tuometinei savo draugei Rūtai Vanagaitei rinkti istorinę medžiagą apie partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą. Apie partizaną išėjusi knyga sulaukė neigiamo visuomenės vertinimo, ji buvo pašalinta iš kai kurių knygynų lentynų, rašytoja kaltinta šmeižtu ir istorinių faktų iškraipymu.

Pasklidus E. Zuroffo platintai informacijai apie partizaną Adolfą Ramanauską-Vanagą istorikas Arvydas Anušauskas 2019 m. gegužę savo interneto svetainėje išplatino laišką, kuriame sakė, kad E. Zuroffas tokią informaciją ima iš sovietinio tardytojo užrašų, kuriuose partizano tardytojas Nachmano Dušanskis tiesiog bandė apšmeižti savo auką. Lietuvos žydų bendruomenė tuomet atsiribojo nuo E. Zuroffo teiginių.

Šis žydų veikėjas ir jo kompanija užmiršta, kad Lietuva niekada neneigė skaudžios Holokausto istorijos, gražino nusavintą žydų turtą, atstatinėja sinagogas. O prieš 27 metus tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas lankydamasis Izraelyje atsiprašė žydų tautos ir valstybės. Kažkada vienoje LTV laidoje A. Brazausko dukra Audronė Usonienė, 1995 m. lydėjusi Prezidentą į legendinę kelionę, kurios metu Kneseto narių akivaizdoje anuometinis Lietuvos vadovas nulenkė galvą prieš 250 tūkstančių Antrojo pasaulinio karo metais nužudytų Lietuvos žydų atminimą ir paprašė atleidimo už tuos lietuvius, kurie trėmė, žudė, plėšė,  prisiminė: „Tėvui vizitas į Izraelį buvo, ko gero, pats sunkiausias“.

Tiesa, Lietuvoje šis atsiprašymas buvo sutiktas nevienareikšmiai. A. Brazauskas gavo pylos. 2003 m. monsinjoras Alfonsas Svarinskas straipsnyje „XXI amžiuje“ kaip visada tiesiai šviesiai retoriškai klausė: „Kodėl A. Brazauskas neatsiprašė Lietuvos žmonių už savo ir savo bendraminčių nusikaltimus? Ir iki šiol nė vienas okupantų bendrininkas neatsiprašė. Keista, Lietuvoje – baisūs nusikaltimai, o kaltininkų nėra.“ Ir atsakydamas į žurnalisto klausimą tęsė: „Ar lietuviai dar turi jausti kaltę dėl žydų tragedijos Lietuvoje? Teatsako tie du tūkstančiai ar daugiau lietuvių, kurie gelbėjo žydus, rizikuodami savo gyvybe. O jei kas ir nusikalto, teatsako prieš vietos, kurioje nusikalto, teismą. Lietuva, kaip valstybė ar tauta, nepadarė nė vienai tautai blogo. O kiekvienoje tautoje yra nusikaltėlių.“

Bet žydų aktyvistai ir jų pagalbininkai kurti. Jie mieliau skaito, pavyzdžiui, prieš septynerius metus Latvijoje, o po to ir Lietuvoje persona non grata paskelbto Rusijos istoriko ir propagandisto Aleksandro Diukovo išleistas knygas, analizuojančias bendrus Lietuvos ir SSRS istorijos momentus ir kone visus lietuvius vaizduojančias vienu aspektu – kaip nacių talkininkus. Ir ne tik skaito bei cituoja. Pernai vasarį jie puolė liaupsinti ir Lietuvos visuomenei pristatinėti laikraštyje „The New York Times“ paskelbtą Jono Noreikos-Generolo Vėtros anūkės Silvia Foti straipsnį „Daugiau jokio melo. Mano senelis buvo nacis“ ir maždaug tokiu pat pavadinimu JAV išleistą ir pas mus nedelsiant išverstą knygą. Keista, kad pernai rudenį į šią antilietuvišką akciją įsijungė ir LRT…

Istorijos perrašinėjimas, siekiant ją iškreipti pagal savo ideoliginius štampus, yra negarbingas užsiėmimas. Dar daugiau: jis pagrindžia agresiją, grobikiškus karus ir diktatorių savivalę. Štai tuomet jų šešėlyje atsiranda Hitleris, Stalinas, o dabar toje dirvoje tarpsta ir karingasis Putinas.