Peštynės Seimo smėlio dėžėje

Kai liepos pradžioje skaitysite apie valstybės institucijų, partijų ir politikų reitingus, manau, nenustebsite: Seimo populiarumas bus nukritęs į patį dugną, o valdančiosios partijos – į ne aukštesnę kaip trečią poziciją. Priežastis paprasta: per 30 metų niekada nedirbo du Seimai, nors 1992 m. panašus precedentas buvo, ir jis sukėlė priešlaikinius rinkimus, kuriuos laimėjo Algirdo Brazausko LDDP.

Parlamento paralyžius prasidėjo birželio 8 d. Jau dvi savaitės opozicija boikotuoja darbą parlamento salėje, komitetuose ir komisijose, valdantieji kaltina opoziciją paralyžiuojant visą parlamentą ir reikalaujant nerealių dalykų. Politologai sako, kad vyksta galios žaidimai, ir opozicija nori parodyti rinkėjams, kad turi stuburą, o valdantieji, kaip ir daugelis prieš tai, ignoruoja politinę mažumą ir veikia buldozeriniu principu. Nevyksta nacionalinių susitarimų rengimas, svarbių projektų svarstymas, nesiimama antiinfliacinių priemonių. Šioje Seimo sesijoje taip pat, matyt, nepavyks svarstyti civilinės sąjungos, kanapių dekriminalizavimo klausimų, kol kas stringa ir sveikatos apsaugos reforma, o ir patys Seimo nariai, ko gero, turės padirbėti vasarą, ir tikėtina, kad Seimo pavasario sesija bus pratęsta.

Opozicijos kantrybės taurė buvo perpildyta, kai nepavyko interpeliacija žemės ūkio ministrui Kęstučiui Navickui. Benzino į ugnį šliūkštelėjo ir sprendimas neįtraukti opozicijos atstovų į posėdžių vedimo pirmininkus, nes ši jau rinkosi į atskirą Kovo 11 – osios salę. Paskui Seimo rezistentai iškėlė ir kitus reikalavimus – nesvarstyti Partnerystės (socialinės sąjungos) įstatymo, narkotikų liberalizavimo, o skubiai imtis kainų mažinimo priemonių ir kitų teisės aktų.

Koalicija vargais negalais surinkdavo balsuojančių daugumą, net iškvietusi negaluojančius koronavirusu. Kartais Seimo vadovė skėsteldavo rankomis ir kolegas paleisdavo namo 15 val. po pietų. Tik prabėgus kokiai dešimt dienų, atsiskyrėliai pateikė svarstytinų klausimų paketą, o Seimo vadovybė inicijavo Dialogo grupę. Buvo tikimasi, kad gerą postūmį įveikti chaosą duos Prezidento Gitano Nausėdos metinis pranešimas, bet opozicija, vėl suėjusi į bendrą posėdį, mandagiai paplojo rankomis ir vėl išėjo į istorinę salę. Pasigirdo reikalavimų surengti pirmalaikiuus Seimo rinkimus. Opozicija net siūlo naują premjerą – buvusį sveikatos apsaugos ministrą, psichiatrą Aurelijų Verygą…

Politologai dažnai nesutarimus valdžios viršūnėje lygina su peštynėmis vaikų smėlio dėžėje. Bet šį kartą toks palyginimas ne Seimo naudai: vaikų darželyje yra griežta tvarka – kada rinktis, kada pusryčiai, kada pietų miegelis, kada į lauką. Parlamente kol kas palaida bala. Opozicija pademonstravo savo politinį bejėgiškumą ir paauglio kaprizus. Būdama mažumoje vos keliais balsais (valdantieji Seime turi 74 balsus, opozicija – 67) ji nesugebėjo įtikinti valdančiųjų, kokie prioritetai dabar yra, ir net boikotavo rezoliuciją dėl karo Ukrainoje. Dar daugiau: paramai šią visą savaitę prie parlamento ji pasikvietė Šeimų Sąjūdį, kuris tik padidins įtampą, o ne sutelks visus bendram darbui. Gi svarbiausi sprendimai, liečiantys nacionalinį saugumą ir gynybą, taip ir liks už borto, nors Lietuvai jie gyvybiškai būtini…

Šiame chaose visi laukiame tvirtesnės Prezidento rankos. Gal nereikia daužyti kumščiu į stalą kaip Lukašenka ar griebtis represinių veiksmų kaip koks Putinas, bet aiškesnės ar kategoriškesnės pozicijos trūksta. Tiesa, jis pirmadienį su parlamentinių partijų atstovais bandė ieškoti išeičių iš konflikto tarp valdančiųjų ir opozicijos, boikotuojančios Seimo darbą. Po to vyko Dialogo grupės posėdis.

Kol kas nesimato argumentų, kodėl reiktų rengti pirmalaikius Seimo rinkimus. Jiems surengti reiktų kvalifikuotos daugumos – ne mažiau kaip 85 parlamentarų sutikimo. Profesorius Tomas Janeliūnas mano, kad pirmalaikių rinkimų idėja, ypač artėjančių ekonominių sunkumų arba krizių akivaizdoje, būtų labai prasta, „nes tai reiškia, kad kelis mėnesius nėra efektyvios Vyriausybės, ir tie keli mėnesiai būtų prarasti“. Jo nuomone, konservatoriai jau ir taip tapo atpirkimo ožiais už visas negandas, tad juos spausti į kampą nėra prasmės, o ir po rinkimų nauja Vyriausybė vargu ar nepakiš galvos po ešafotu.

Tuo metu visuomenėje tarpsta įvairios konformistinės ir revoliucinės nuotaikos, kurios iš tiesų gali pakenkti valstybės sąrangai. Tad gal iš tikrų visi choru iš Seimo reikalaukime: vaikučiai, marš į bendrą smėlio dėžę!