Ar LKP vedė tautą į pergalę?

Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės susikūrimas 1988 m. birželio 3 d. davė pradžią galingam tautiniam judėjimui, kuris galų gale nuvertė okupacinę sovietų valdžią ir atvėrė kelią atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tuomet, po kelių mėnesių, spalio 22-23 d., įvyko ir Lietuvos persitvarkymo Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas. Bet šiandien, minint Iniciatyvinės grupės susikūrimo 34-ąsias metines, pastebėkime, kad ją sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslo ir meno žmonės, o iš jų 17 priklausė Komunistų partijai. Jos lyderiai sumaniai prisišliejo prie šio Liaudies fronto, kad liktų prie valdžios lovio. Dar ir šiandien pasigirsta balsų, kad būtent LKP, vėliau pasivertusi socialdemokratine partija, o ne kokios ten beformės masės su savo lyderiais – filosofais ir muzikantais, vedė Lietuvą nepriklausomybės keliu. Straipsnis parengtas prieš aštuonerius metus skelbtos publikacijos „Kaip LKP Sąjūdį į pergalę vedė…“ pagrindu.

Kaip mes įtariai bevertintume lietuviškųjų komunistų, visą okupacinį laikotarpį buvusių okupacinės „kagėbė“ politiniu instrumentu, valdymą, reikia pripažinti, kad 1989 m. gruodžio 19-23 dienomis Vilniuje vykusiame 20-jame LKP suvažiavime priimtas sprendimas atsiskirti nuo tuometinės Sovietų Sąjungos Komunistų partijos buvo drąsus žingsnis. Istorikai šį žingsnį vertina kaip svarbią nacionalinio išsivadavimo iš sovietų okupacijos stadiją, ieškant „politinio kompromiso“.

„Ir užsienis pamatė ir atkreipė dėmesį. Tai buvo drąsus politinis žingsnis. Siūlyčiau paimti paskaityti deklaraciją, kurią mes priėmėm prieš 15 metų, kad Lietuvos komunistų partija kovos už Lietuvos nepriklausomybę,“ – per LKP atsiskyrimo nuo SSKP 15-metį pabrėžė tuometinis LSDP lyderis, premjeras Algirdas Brazauskas. „Tai buvo pirmas ryžtingas žingsnis atsiskiriant nuo Sovietų Sąjungos“, – 2004-aisiais jam pritarė žurnalistas, vienas LKP 20-ojo suvažiavimo dalyvių Algimantas Čekuolis. „Žiūrint iš istorinės perspektyvos, LKP atsiskyrimas nuo SSKP buvo toks pat pozityvus žingsnis kaip ir Michailo Gorbačiovo „perestroika“, – kalbėjo ir buvęs sovietmečio disidentas Vytautas Bogušis.

Netrukus po LKP atskilimo, 1990 metų sausį, tuometinis SSKP generalinis sekretorius M. Gorbačiovas trims dienoms buvo atvykęs į Vilnių, nesėkmingai mėgindamas „atvesti į protą“ lietuvius. LKP lyderiai, kaip ir dera, maloniai sutiko ir dar noriai išlydėjo savo patroną, kuris išvyko it musę kandęs. O iki kruvinojo Sausio buvo likę lygiai metai…

Susitikimuose dalyvavęs žurnalistas Juras Jankevičius „Gimtojo krašto“ puslapiuose po 20 metų pasakojo, kad gorbį sausio 11 d. oro uoste pasitiko vadinamosios savarankiškos LKP pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas. Netoliese savo patrono laukė būsimo Sausio perversmininko Mykolo Burokevičiaus vadovaujami „platformininkai“, po gruodį įvykusių partinių skyrybų pareiškę liekantys SSKP sudėtyje. Abiejų grupių laukė rimtas išbandymas – tiek vieni, tiek kiti aukštajam svečiui siekė įrodyti, kad būtent jie atstovauja tikrosioms Lietuvos žmonių nuotaikoms ir siekiams.

Varžybos buvo nelengvos: LKP jau buvo pelniusios Sąjūdžio palydovės, o gal ir lyderės, vaidmenį, o raudonieji „ant platformos“ šliaužiojo ant kelių prieš Maskvą ir vykdė Kremliaus nurodymus – neleisti Lietuvai atsiskirti, įvesti tiesioginį Maskvos valdymą arba bent suteikti jai ribotą suverenitetą. Padėtis buvo komplikuota, nes ir Vakarai mindžikavo, nežinodami, ką remti. Antai, pirmąją M. Gorbačiovo vizito dieną „Izvestijos“ paskelbė iš „The New York Times“ perspausdintą Roberto Shefferio straipsnį „Patarimas separatistams”. Jame Amerikos politologas aiškino, kad Lietuvos nepriklausomybės siekiai kelia grėsmę visam SSRS demokratizavimo procesui, ir neslėpė abejonių, ar laisvę iškovojusios Baltijos kraštų tautos pačios sugebėtų sukurti demokratinę visuomenę.

Nemenkinant atskyrusios LKP reikšmės, verta pasakyti, kad jos lyderiai vėlesniuose prisiminimuose nesibodėjo kone visus nuopelnus prisiimti sau. Vienas iš LKP šulų Vladimiras Beriozovas, 2014 m. išleidęs knygą „Ėjau minų keliu: prisiminimai“, žurnalistams gyrėsi, kaip jo partija drąsiai žengė per politines minas. „Mes, žinodami, kad partija – tai svarbiausia grandis, kuri laiko visą respubliką Tarybų Sąjungoje, darėme visus žingsnius, kad nutrauktume tuos ryšius“, – rašė jis. Paskui pajuto nuoskaudą: „Ir aš labai nustebau, kai atėjau į vieną uždarą Sąjūdžio susirinkimą ir pasakiau, kad mūsų visi balsuos už nepriklausomybę: niekas neapsidžiaugė – tik vienas suplojo…“

2006-aisiais, dar būdamas Vyriausybės vadovu ir kupinu jėgų valdančiosios socialdemokratų partijos pirmininku, vertindamas savo gyvenimo rezultatus, A. Brazauskas rėžė: „Aš penkiasdešimt metų dirbau Lietuvai“. Visus savo nuopelnus ir pagyras jis sudėjo į kitais metais išleistą knygą „Ir tuomet dirbome Lietuvai“. Patikėtume, jei tai nebūtų veidmainiška.

Štai vienas humoristinis portalas surinko ne tik tostus ir politinius juokelius, bet ir kai kuriuos A. Brazausko pasisakymus nepriklausomybės išvakarėse, kai jau šurmuliavo visa Sąjūdžio pakelta Lietuva. A. Brazauskas apie trispalvę: „Kol kabės šitas skuduras, aš nekalbėsiu“ (išsireiškimas Sąjūdžio mitinge Katedros aikštėje 1988 m., išlydint Lietuvos delegatus į IX partinę konferenciją Maskvoje,). „Į savarankiškos Lietuvos valstybės idėją aš žiūriu neigiamai. Aš manau, kad tai nerealu“ (interviu savaitraščiui „Argumenty i fakty“, 1989, Nr.47). „Kai kurie asmenys atkakliai perša mums Lietuvos Respublikos atkūrimo idėją. Esame įsitikinę, jog neįmanoma nutraukti penkių dešimtmečių Tarybų Lietuvos raidos. Pagaliau nėra ir pakankamai pagristų argumentų, kad tai daryti būtina“ (straipsnis „Žodis Lietuvos komunistams“, žurnalas „Komunistas“, 1989, Nr.9). „Kuriame socializmą TSRS sudėtyje. Jokio kito kelio nėra ir negali būti. Kraštutiniai lozungai – išstoti iš Tarybų Sąjungos, paskelbti nepriklausomą Lietuvą – mums nepriimtini“ (kalba „Vilmos“ įmonėje, „Tiesa“, 1989 m.kovo 3 d.)… Ir taip toliau… Pastebėkime, kad šie žodžiai pasakyti, jau įsisiūbavus Sąjūdžio idėjai…

Senas A. Brazausko bendražygis partijoje, profesorius Bronislovas Genzelis savaitraštyje „Atgimimas“ 2004-ųjų gruodžio 21 d. neištvėrė ir išklojo visą tiesą apie LKP atskilimo nuo SSKP aplinkybes. Jį papiktino vienpusiškas šio įvykio traktavimas tada pasirodžiusioje A. Brazausko knygoje „Apsisprendimas“.

Profesorius rašė, kad komunistų partijoje tilpo įvairiausių pažiūrų žmonės: nuo aiškių kolaborantų iki nepriklausomos valstybės atkūrimo šalininkų, nuo „laukinio kapitalizmo” adeptų iki socialdemokratų, tačiau jos gretose buvo nemažai sąžiningų ir tautiškai nusiteikusių žmonių. Dalis jų, ypač intelektualai, pradėjo jungtis į neformalius klubus ir judėjimus, kurie 1988 m. birželio mėn. 3 d. išsiliejo į vieningą Sąjūdžio srovę.

Tai padėjo išvengti konfrontacijos tarp nomenklatūrinės partijos ir Sąjūdžio aktyvistų. Sąjūdžio vadovybė ieškojo ryšių su liberaliai nusiteikusiais partinio aparato veikėjais, kurie dar buvo valdžioje, o šie suprato, kad įsukti į tautinio atgimimo verpetą nepajėgs išsaugoti senos sistemos ir savo kailio. Iš tikrųjų, jie jau nebevaldė situacijos. Kaip rašė B. Genzelis, tuometinis LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila, nesuvokęs prasidėjusio šalyje tautinio ir demokratinio judėjimo ir bandęs jį palaužti jėga (jo nurodymu rugsėjo 28 dieną Vilniuje milicija jėga išvaikė mitingą, įvyko vadinamasis „bananų balius“), buvo priverstas atsistatydinti ir spalį pasitraukti į pensiją. LKP vadovu tapo A. Brazauskas.

Jis atsidūrė tarp dviejų įkaitusių akmenų: dar A. Sniečkaus laikais išugdytas nomenklatūrinis savisaugos instinktas reikalavo paklusnumo M. Gorbačiovui, tačiau Sąjūdžio banga privertė prisitaikyti, plaukti pasroviui, ir LKP nusprendė, kad įprastuose komunistų partiniuose ataskaitiniuose susirinkimuose dalyvautų aktyvūs sąjūdininkai, kad jie patektų į LKP vietos organizacijų valdymo organus.

Bet laviruoti nesisekė. B. Genzelis atskleidė, kad konservatyvių LKP veikėjų iniciatyva 1988 m. lapkričio mėn. 4 d. buvo įkurta priešiška Lietuvos valstybingumui organizacija „Jedinstvo”. LKP vadovai vaizdavo, esą jie balansuoja tarp Sąjūdžio ir „Jedinstvo”, ieško kompromisų, nenori supykdyti Maskvos ir t.t. Bet kai 1989 m. kovą į SSRS liaudies deputatų suvažiavimą iš 42 deputatų buvo išrinkta maždaug trečdalis sąjūdininkų, kurie netruko sudrebinti Kremliaus suvažiavimų rūmus, LKP lyderiai galutinai suvokė, kad pasirinkimo nebėra.

Tai nulėmė ir 20-ojo LKP suvažiavimo atmosferą. A. Brazauskas neprieštaravo, kad sąjūdininkai ir aiškūs nepriklausomybininkai būtų išrinkti į LKP CK biurą. Dėl tokios elgsenos galimos kelios versijos, rašė B. Genzelis: pirma, A.Brazauskas, jausdamas, kad šiam jo žingsniui nebus pritarta, siekė prieš M. Gorbačiovą išlaikyti gerą veidą; antra, gavo M. Gorbačiovo patarimą pamėginti taip pristabdyti atsiskyrimo procesą. Galų gale reikia pripažinti, kad LKP lyderis buvo ne tik geras inžinierius ir ūkio organizatorius, bet ir įžvalgus politikas: jis nepasidavė Maskvos spaudimui, nes galinga tautinė srovė jį jau nešė prie Kovo 11-osios slenksčio… Reikėjo skubėti: juk kovo 12-ąją Maskvoje prasidėjo Liaudies deputatų suvažiavimas, kuriame M. Gorbačiovas būtų gavęs įgaliojimus paskelbti nepaprastąją padėtį Lietuvoje. Tuomet M. Brazauskas sukirto rankomis su prof. V. Landsbergiu.

Taigi, visi pokyčiai Lietuvos komunistų partijoje vyko dėl to, kad ją veikė Sąjūdžio idėjos – ne LKP stimuliavo Sąjūdžio gimimą, o Sąjūdis – LKP atsiskyrimą nuo metropolinės struktūros, daro išvadą savo dabar jau 23 metų senumo straipsnyje profesorius B. Genzelis. Susiformavus Sąjūdžiui LKP reikėjo apsispręsti – su tauta ar su kolonizatoriais. Taip, A. Brazauskas ir jo bendrininkai kito pasirinkimo neturėjo, ir apgailėtinas „platformininkų“ likimas įrodė, kad tas pasirinkimas teisingas…

Todėl įrodinėti, kad savarankiška tapusi LKP tiesiu keliu vedė tautą į nepriklausomybę, gali tik koks „ant platformos“ pasilikęs buvęs nomenklatūrininkas. Beje, yra ir kitų versijų. Pasak disidento, buvusio Lietuvos laisvės lygos vadovo Antano Terlecko, Sąjūdį sukūrė KGB, kad „nuleistų garą“ tautiniam atgimimui. Tai mitas. 2013-aisiais Sąjūdžio įkūrimo 25-mečiui žurnalistų Virginijaus Savukyno ir Astos Einikytės sukurtas dokumentinis filmas „Liaudis tampa tauta. Sąjūdžio kelias“ tarsi atsakė į šį klausimą: taip, sovietinis saugumas stengėsi įterpti į jį savo žmones, panaudoti kaip nacionalizmo propaguotoją, bet paskui, po permainų Maskvoje, pasiliko tik stebėjimo funkciją. Visi, neišskiriant ir „lietuviškųjų“ komunistinių patriarchų, galvojo, kaip iš šio tautinio sprogimo išnešti sveiką kailį… ir atgimti vėl, jau nepriklausomybės laikais, „prichvatizuojant“ kolūkių turtą, nykstančias įmones, darant karjerą valstybės įstaigose, įsiterpiant į valdymo struktūras, į valdžią, paliekant tautiečio sąmonėje kuo nekaltesnį įvaizdį.

Vėlgi baigsiu savo buvusio filosofijos dėstytojo, profesoriaus B. Genzelio straipsnio žodžiais, kurie aktualūs ir šiandien: „Vėliau A. Brazausko grupuotei pavyko iš LKP (vėliau ir LDDP) vadovybės eliminuoti sąjūdininkus, iš dalies išsaugoti nomenklatūrą, nesvarbu, ar ji liko tos partijos gretose, ar ne. Kai pajunta valdžios skonį, ji atsiranda ten, kur reikia. Vienu metu nomenklatūrininkai depolitizuojasi, kitu metu vėl partizuojasi. Nomenklatūros liekanos įgijo gražų veidą, kurį LKP ir gavo susijungdama su LSDP“.

***

Šiandien buvusiuosius teisti per vėlu. O ir patys teisėjai turi būti politiškai tyri it krištolas. Tad belieka tik pastebėti, kad tikroji atkurtos nepriklausomybės autorystė priklauso Tautai, o kartu – ir sąžiningiems jos vedliams, savo atsidavusiu darbu nusiplovusiems komunistinio režimo purvą.

Leave a Reply