Kas juos veda į Pergalę?

Karas Ukrainoje daug ką išmušė iš vėžių, išbalansavo, sukėlė depresiją, nepasitikėjimą rytdiena ir vienas kitu, sukomplikavo verslus. Tad reikia tik stebėtis ukrainiečių tvirtumu, ryžtu ir emociniu užsidegimu ginti savo žemę.

Netikėtai naujomis patriotinėmis spalvomis sušvitęs buvęs šoumenas Volodimiras Zelenskis pranoko netgi tokius lyderius kaip Juščenka, Porošenka, Tymošenko, jau nekalbant apie parsidavėlį Janukovyčių. Kažin kodėl jie dabar, matyt, pasitraukę į šiltesnius kraštus, suglaudę ausis ir į smėlį sukišę galvas tyli?

Putinas (nuo šiol šiuos nusikalstamus veikėjus, kaip ir Hitlerį ar Staliną, iš nepagarbos rašysiu be vardų) švenčia sovietinės pergalės prieš fašizmą metines. Rašydamas šias eilutes, dar nežinojau, kokias eibes jis iškrės per šią šventę. Tačiau aišku, kad šiandieninė menama Kremliaus pergalė virto pralaimėjimu, ir užimtas Mariupolis ar Chersonas toli gražu nereiškia didelio laimėjimo. Švęsti ant civilių ukrainiečių lavonų gali tik rusiškasis maitėda.

Beje, ukrainiečių pasipriešinimas okupantams – istorinis faktas. Skaitau generolo Jono Žemaičio akademijos mokslininko Dariaus Juodžio paskelbtą tyrimą apie sovietų saugumo priemones, slopinant ukrainiečių ir lietuvių ginkluotą kovą 1944 – 1953 m., ir istoriko Arvydo Anušausko darbą, kuriame lyginamos ginkluotos kovos dėl Baltijos šalių ir Vakarų Ukrainos nepriklausomybės. Ginkluotas antisovietinis pasipriešinimas, apėmęs vakarines Ukrainos sritis, t. y. Lvovo, Rovno,Voluinės, Stanislavo, Ternopolio, Drohobyčo regionus, buvo nepalyginamai intensyvesnis negu Lietuvoje, o juo labiau Latvijoje ir Estijoje. Iškart po karo paskelbtais statistiniais duomenimis, Vakarų Ukrainoje gyveno tris kartus daugiau žmonių negu visoje Lietuvoje, vadinasi, ir ginkluotoje kovoje dalyvavusių skaičius keliskart didesnis. Nors prieš pat karą Ukrainos pogrindyje įvyko organizacinis skilimas (OUN – Ukrainos karinė organizacija susiskilo į vado Andrejaus Melniko nuosaikųjį ir radikalųjį Stepano Banderos sparnus), tačiau partizanų veiksmai Ukrainoje buvo ryžtingesni ir efektyvesni, nes neapsiribojo vien kolaborantų įtikinėjimu ir bauginimu, o jie užpuldavo reguliarios kariuomenės dalinius, sovietinės milicijos būstines, jų kontroliuojamus objektus.

Istorikai Ričardas Čekutis ir Darius Žygelis, nagrinėję abiejų šalių partizanines kovas, pastebėjo, kad jau tuomet jos buvo koordinuojamos. Pasakojama apie 1948 m. surengtą maždaug 10 ukrainiečių partizanų reidą į Lietuvą per Baltarusijos teritoriją. Ukrainiečių laisvės kovotojai kartu su savimi nešėsi įvairių dokumentų, taip pat atsišaukimų į Lietuvos, Latvijos bei Estijos laisvės kovotojus. Atsišaukimuose buvo kalbama apie būtinybę kartu kovoti su bendru priešu, suvienyti pajėgas, sukurti bendrą frontą ir t. t. Bet gudų kraštas jau tada buvo didele kliūtimi: ukrainiečių būrys pateko į čekistų pasalą netoli Baranovičių, Baltarusijos miškuose, ir buvo išblaškytas. Keli vyrai žuvo, o likusieji grįžo į Ukrainą tęsti kovų.

Sunku pasakyti, kas įkvepia ukrainiečius nuožmiam pasipriešinimui okupantams. Gal tautinė atmintis apie bolševikinį Holodomorą, kurio metu Stalinas išnaikino iki 14 mln. žmonių, kai dėl bado šalyje pasitaikydavo ir kanibalizmo. Tuomet SSRS valdžia platino plakatus, kuriuose buvo parašyta: „Valgyti savo vaikus – barbariška“. Daugiau nei 2500 žmonių Holodomoro metu buvo nuteisti dėl kanibalizmo. Gal juos įkvėpė stiprus paspriešinimas vokiečių okupacijai, kai vien tik 1941-1942 m. jie nužudė apie keturis penktadalius S. Banderos UNO vadovybės, skelbusios Vakarų Ukrainos nepriklausomybę, o sovietiniai agentai 1959 m. spalį Miunchene nunuodijo ir jį patį…

Bet didžiausią neapykantą pelnė Putino režimas, kuris 2014 m. atplėšė Krymą ir rėmė Donbaso separatistus. Ar reikia stebėtis, iš kur ukrainiečiai semiasi neapykantos okupantui, kai Maskva paskelbia programinį teiginį, jog Ukraina niekada neturėjo savo valstybingumo, kad ją sukūrė Leninas, kad ją reikia vėl paversti Rusijos protektoratu…

Karas ir sunkumai vienija visas tautas, tačiau su širdgėla ir pavydu žvelgiame į ukrainiečius, kurie baisiai kentėdami sugeba išlaikyti kovingumo, laisvės troškimo, neapykantos fašistiniam režimui dvasią ir iki galo priešintis.

Žiūriu televiziją ir šalia nežmoniškų rusiškojo barbarizmo apraiškų matau unikalaus heroizmo pavyzdžius: jauna mergina „orkų“ peršautomis kojomis automobiliu išveža sužeistą leisgyvę senutę į ramią vietą; jaunas vaikinas prižiūri trejetą be tėvų ir senelių likusių mergaičių; Mariupolio požemiuose griūvėsiais užverstose slėptuvėse alkani ir myriop pasmerkti vaikai gieda giesmes, kurių nenustelbia net viršuje krintančios bombos; jaunas nuo karo dūmų pajuodęs kareivėlis iškėlęs pergalingos V formos pirštus sako: mes nugalėsim!..

Mes švęsime būtent šią Pergalę.

Leave a Reply