Kartą per ketvirtį kleidžiamas žurnalas VORUTA paskelbė straipsnį apie teberusenančias vietos lenkų viltis atkurti autonomiją Vilniaus krašte ar net visoje Lietuvoje. Jos atrodo iš fantastikos srities, bet ir Rusijos karas prieš Ukrainą irgi kažkada atrodė neįmanomas XXI amžiuje…

Pastaruoju metu dėmesį atkreipė keletas įdomių publikacijų ir dokumentų, susijusių su Lietuvos tautinėmis mažumomis, kurias kai kas pataria vadinti bendrijomis (bet jos iš tikrųjų yra valstybės gyventojų tautinė mažuma). Bet pradžioje pastebėkime keletą lenkiškos autonomijos lėtinio atkūrimo simptomų.

Lenkų kalba ims viršų?

Sausio 25 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad reikalavimas Vilniaus rajono švietimo įstaigų vadovams mokėti tautinių mažumų kalbą neprieštarauja įstatymui. Teismas atmetė Vyriausybės atstovo Vilniaus ir Alytaus apskrityse skundą dėl atitinkamo Vilniaus rajono mero sprendimo. Anot teismo, Vilniaus rajono švietimo įstaigų vadovai turi bendrauti ir bendradarbiauti su vietos bendruomene, tėvais, todėl reikalavimas labai gerai mokėti tautinių mažumų mokomąją (lenkų, rusų) kalbą yra neabejotinai susijęs su jų darbo specifika.

Kitaip sakant, „vilenščiznos“ puoselėtojai norėtų apeiti Valstybinės lietuvių kalbos įstatymą ir sukurti tokį tautinį lenkų burbulą, kuriame būtų ignoruojama pagrindinė valstybės kalba. Ar tai neveda į dar vieną Vilniaus krašto autonomizaciją, klausia tinklaraštininkas Laisvūnas Šopauskas savo pastabose „Šliaužianti autonomizacija“¹.

Autorius kuria tokį scenarijų: naujadaras „vietos bendruomenė“ įsivaizduojama ir projektuojama tokia, kurios nariai nemoka ir nemokės bendrauti valstybine kalba. Tai reiškia, kad reikalavimai mokėti lenkų kalba galės būti keliami ne tik mokyklos vadovams, bet labai daugeliui darbo vietų, pavyzdžiui, visiems mokytojams, poliklinikos ar ligoninės vadovams, parduotuvės kasininkei, paštininkui ir visiems, kas dėl darbo specifikos gali susitikti ką nors iš „vietos bendruomenės“.

Kitaip sakant, iškeldami į pirmą vietą lenkų kalbos poreikį, bandoma sukurti grynai lenkišką aplinką, kurioje nebūtų vietos kitų tautybių atstovams, ypač lietuviams.

„Nekalta“ apklausa

Esame ne kartą rašę apie po 30 nepriklausomybės metų atsinaujinusias vietos lenkų viltis kurti autonominį burbulą ², kuris, lyginant su 9-ojo dešimtmečio autonomininkų planais, dabar pučiasi pamažu, iš atskirų segmentų, naudojant administracinius svertus, bet siekiant to paties tikslo – sukurti tokį savarankišką tautinį darinį Lietuvos rytinėje dalyje, kuris laikui bėgant būtų atplėštas nuo pagrindinės Lietuvos teritorijos.

Prieš metus Vilniaus rajono veikėjai inicijavo krašte gyvenančių lenkų apklausą. Staiga sukurta Lietuvos lenkų sąjungos visuomeninė organizacija „Visuomeninio Vilniaus krašto gyventojų surašymas“ pareiškė iniciatyvą lygiagrečiai Lietuvos statistikos departamento atliekamu Lietuvos gyventojų ir būstų surašymu, ignoruojant Bendrąjį duomenų apsaugos reglamentą (BDAR), atskirai surašyti krašto gyventojus. Paaiškėjo, kad „surašymo“ organizatoriaus – Lietuvos lenkų sąjungos – priešakyje buvo Michalas Mackevičius. Tas pats, kurį Lenkijos prokuratūra beveik trejus metus persekioja už machinacijas su Lenkijos valstybės skirtomis dotacijomis. Kita organizatorė – Renata Cytacka, kuri atvirai pripažino, kad alternatyvaus surašymo priežastis yra nepasitikėjimas Lietuvos valstybės institucijomis. Jos nuomone, jau iš anksto žinoma, kad Statistikos departamentas sumažins lenkų skaičių Lietuvoje.

Oficialiai surašymo duomenys paskelbti nebuvo, tačiau rezultatai nugulė lenkų veikėjų stalčiuose, tik jie skirti „vietiniam naudojimui“, t.y. laukia savo valandos ³

Kada ši valanda išmuš?

Lenkiškos televizijos invazija

Taip pat esame rašę apie polonizacijos slinktį per žiniasklaidos priemones. Anuometinį ministrą pirmininką Saulių Skvernelį buvo lengva įtikinti, jog esą Rytų Lietuvos lenkai nemato lenkiškų televizijos programų, patiria informacinį badą, tad taip paminamos šios tautinės mažumos teisės. Ir štai 2019 m. rugsėjį visą regioną nuo Alytaus iki Ukmergės ėmė aprėpti Lenkijos TV kanalas „TVP Wilno“.

Tai jau šeštasis Lenkijos TV kanalas, kurių retransliacijas pietryčių Lietuvai, Lietuvos ministro pirmininko S. Skvernelio pastangų dėka, mūsų valstybė apmoka nuo 2018 m. gegužės. Štai tie kanalai: informacinis naujienų kanalas TVP INFO, pramoginis kanalas TVP POLONIA, pažintinis kanalas TVP HISTORIA ir 2 muzikiniai pramoginiai kanalai NUTA.TV bei POWER TV, dabar dar ir „TVP Wilno“.

Tuomet apžvalgininkai pastebėjo, kad neatsitiktinai ši aprėptis bemaž tokia pati kaip 1920-1939-ųjų metų Lietuvą su Lenkijos atplėštų rytų ir pietryčių Lietuvos teritorijų. Telecentro paskelbtame žemėlapyje matyti, kad naujojo „TVP Wilno“ kanalo retransliacija apima Vilniaus miestą, Vilniaus, Švenčionių ir Šalčininkų rajonus, taip pat dengia dalį Ignalinos, Molėtų, Ukmergės, Širvintų, Vievio, Kaišiadorių, Elektrėnų, Trakų ir Alytaus rajonų.

Penkiems lenkiškiems kanalams transliuoti valstybė skyrė 350 tūkst. eurų. O tam, kad Pietryčių Lietuvos gyventojai savo namuose galėtų matyti lenkišką televiziją ir užgožtų Rusijos bei Baltarusijos programas, Susisiekimo ministerija yra išleidusi maždaug 1,4 mln. eurų (o iš viso sutarčių pasirašyta už maždaug 2,16 mln. eurų).

Palyginimui: tik 2020 metų balandį Suvalkų krašte gyvenantys lietuviai ėmė matyti „LRT Lituanica“ televizijos programą. Iki tol Lietuvos televiziją galėjo stebėti tik siauro pasienio ruožo gyventojai. Bet juk, kaip sakė Lenkijos lietuvių draugijos pirmininkas Algirdas Vaicekauskas, Suvalkuose gyvena tik apie tūkstantis lietuvių, kitaip sakant, kelis šimtus kartų mažiau, negu mato lenkiškas programas Lietuvoje. O ką jau bekalbėti apie 5000 lietuvių visoje Lenkijoje…

2019 m. spalį šie lietuviai skundėsi, kad yra visiškai atriboti nuo savo tėvynės. Lenkijos lietuvių draugijos Suvalkų skyriaus pirmininkės Onutės Virbylienės teigimu, lietuviai Suvalkuose norėtų matyti daugiau nei vieną – „LRT Lituanicos“ – kanalą, taip pat norėtų girdėti LRT radiją. Jo transliacijos, pasak O. Virbylienės, be įspėjimo buvo nutrauktos 2009 metų balandį.

Beje, kai kurie apžvalgininkai pastebėjo ir tokį mažmožį: Lietuvoje rodoma lenkiška programa nevadinama valstybine kalba „TVP Vilnius“… Šitokia „klaida“ primena atgaivinamą seną, dar 1920-ųjų Lenkijos agresijos šūkį „Wilno nasze!“ Ar dabar jis pasikeitė?

Beje, šios televizijos studija įsikurs naujuose Lenkų kultūros namuose, kurie rekonstruojami Naugarduko ir Kauno gatvių sankirtoje Vilniuje. Kaip rašo žiniasklaida, šiuose rūmuose bus 28 kambarių viešbutis, erdvi nauja kavinė, universali 200 vietų renginių salė, administracinio pastato dalis. Keturių aukštų pastatas užims 568 kv. m plotą, bendras antžeminis plotas – 3027 kv. m, su rūsiu – 4383 kv. m.

Kuo jie skirtųsi nuo Maskvos namų Rinktinės bei A. Juozapavičiaus gatvių sankirtoje, kurių statyba buvo neteisėta ir Administracinio teismo sprendimu nutraukta?

1. http://www.tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/laisvunas-sopauskas.-sliauzianti-autonomizacija
2. https://alkas.lt/2020/12/10/c-iskauskas-sliauziancioji-lenku-autonomija/;  http://www.voruta.lt/ceslovas-iskauskas-lenku-autonomijos-idejos-kaip-nenumalsinamas-troskulys/
3. Oficialaus surašymo duomenys „Gyventojai pagal tautybę savivaldybėse“ yra čia: https://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?hash=0ecbbaad-758a-46ac-bdbb-04245c0b164c&fbclid=IwAR1JXZL3sJIQjGnzcUBeQW2g290ZApd0zu2TNKag9Ir1XWxSIiV9DrnTfN8#/.