Rusiškojo karo absurdas

Aš visą laiką galvoju: na gerai, Rusija užkariaus Ukrainą, išdraskytą, suniokotą, be gyvybės ženklų. Pasodins į valdžios kėdes savo statytinius, tokį kaip Viktorą Janukovyčių, kuris savo atgabenimo Kijevan laukia Minske (beje, jo senelė prieškariu gyvenusi Vilniuje). Šie bent minimaliai turės atstatyti sugriautą šalį ir pelnyti dalies likusių gyventojų pritarimą.

Bet kas toliau? Ar okupantas jaus ramybę, kai šalyje kunkuliuos partizaninis pasipriešinimas, o menkiausiai infrastruktūrai atkurti reikės milijardų? Kas iš tos išdegintos žemės, jei ji ir toliau liepsnos po barbarų kojomis? Represijomis, žmonių naikinimu ramybės nesukursi… Mes žinome ukrainiečius: jų pokarinis pasipriešinimas, nors kaip ir Lietuvoje palaipsniui išblėso, buvo kur kas masiškesnis ir  platesnis negu pas mus. Tad ko tikisi Kremliaus strategai?

Psichologai sako, kad ir psichiškai nesveiko asmens motyvai gali būti paaiškinami. Tai arba vaikystės traumų, arba aplinkos poveikio, arba įgimtų ydų kompleksas. Prieš keliolika metų Nižnij Novgorode buvo surengta įdomi paroda. Į VIII-ąją Rusijos genealogijos parodą sugabenti svarbiausių Rusijos carų, sovietinių veikėjų, dabartinių politikų genealoginiai „medžiai“.

Parodoje išsamiau išnagrinėta ir V Putino kilmė. V. Putino „medį“ sudarė Rusijos valstybinio archyvo senųjų dokumentų skyriaus bendradarbiai, ištyrę net 12 giminės kartų – iki pat XVI a. pabaigos. Tyrinėtojai tvirtina, kad plačiąja prasme kone visi Rusijoje yra giminės ar susiję tokiais ryšiais kaip, pavyzdžiai, kraujo ryšiu ar per vyrą bei žmoną nusitęsusiais saitais.

Pasirodo, visi jo protėviai buvo baudžiauninkai, gyvenę Tvėrės gubernijoje ir priklausę iš pradžių kunigaikščių Romanovų, paskui Apraksinų dvarininkų giminei. Tais laikais baudžiauninkai pavardžių neturėjo, tik vardus, nes pavardės pasirodė 1861 m. panaikinus baudžiavą. Jas anais laikais suteikdavo tik tiems valstiečiams, kurie užsiimdavo ne vietiniais amatais, ir jie gaudavo net savotiškus pasus. Premjero giminėje labiausiai žinomas jo senelis Spiridonas Putinas (1879-1965). Jis buvo virėjas, gaminęs maistą net Nadeždai Krupskajai, Nikitai Chruščiovui, Jekaterinai Furcevai ir Josifui Stalinui. Galima manyti, kad būtent iš ten atėjo jo lojalumas ir kiti pomėgiai. Šešėlį ant senelio metė sklidę gandai, kad „tautų vadas“ mirė apnuodytas maistu…

Sekantys V. Putino karjerą gali padaryti išvadą, kad dabartiniame Rusijos prezidento asmenyje susikaupė ištisas neigiamų savybių kompleksas: šaltas žvalgybininko apskaičiavimas ir tikslo siekimas, Z. Freudas pasakytų – nerealizuotos seksualinės galimybės, pretenzijos į Rusijos carus, neapykanta kitaip manantiems ir net atskiroms tautoms, kalėjimo „vierchų“ mentalitetas. Ne paskutinėje vietoje ir jo pomėgis sportuoti – jis nuo 2000 m. turėjo juodąjį dziudo diržą, kurį su visais titulais kovo pradžioje atšaukė Tarptautinė dziudo bei tekvondo federacijos. Beje, „juodąjį karatė diržą“ savigynos kategorijoje Vašingtono kovos menų akademijoje užsitarnavo ir Dalia Grybauskaitė. Čia „pirmąją fizinio ir dvasinio tobulumo pakopą pasiekusi kovos meistrė“ įgijo diplomą, kurį, beje, reikėjo išsipirkti už maždaug 6000 dolerių. 2010 m. vasarį Helsinkyje susitikę abu politikai pasigalynėjo tik nedraugiška retorika, nors spėjo apsikeisti prisiminimais, kad abu yra mokęsi tame pačiame Leningrado A. Ždanovo universitete, tik V. Putinas – teisę, o D. Grybauskaitė baigė vakarinį politinės ekonomijos fakultetą ir 8 m. vėliau.

Bet nuolatinis sportinis aktyvumas išugdo nepaliaujamą aistrą nugalėti, įveikti, pažeminti priešininką, būti už jį viršesniu, galingesniu, o tai ypač tapo ryšku V. Putino asmenybėje, kai jis 2000 m. išvakarėse perėmė Rusijos valdymą iš Boriso Jelcino. Ne veltui išrinktas prezidentu jis paskelbė atkursiąs SSRS galią buvusia apimtimi…

Taigi, šis kompleksuotas diktatorius veržiasi dominuoti visoje buvusios imperijos erdvėje. Ekspertai tvirtina, kad jis neturi atsitraukimo galimybės: esą tuomet jis žus ir kaip politikas, ir kaip žmogus. Žengti į priekį ugnimi valant sau kelią toks pat beprasmiškas savęs įtvirtinimas. Nekalbėkime apie Vakarų nuolaidžiavimą Maskvai, koks buvo pastebimas ir Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, kai susidūrė du monstrai. Vakarų sąjungininkai tik 1944 m. birželį atidarė antrąjį frontą, nors šiaip rusus nuo pat pradžių maitino amerikietiškais konservais. Tuo metu Raudonoji armija jau veržėsi link Berlyno.

Šiandien Rusijos karas prieš Ukrainą tik įsiliepsnoja. Tikėtina, kad V. Putinas „antrąjį frontą“ atidarys iš Baltarusijos. Kremliuje sėdi provokacijų meistrai: paleis keletą raketų į Baltarusijos tyrus ir apkaltins Kijevą, kad jis kėsinasi į svetimą teritoriją. Absurdas akivaizdus, bet Rusijos žmonės juo patikės, nes kitos informacijos jie negauna.

Na, gerai, klausiu ir vėl: o kas toliau? Kur V. Putino kariauna sustos? Kaip ir ar ilgam jie išlaikys užgrobtas teritorijas? Koks V. Putino ir A. Lukašenkos likimas? Kada Vakarai atidarys „antrąjį frontą“: ar kai rusiškieji okupantai priartės prie Berlyno?

Sveikai mąstantis žmogus kol kas į šiuos klausimus atsakyti negali.