„Gulbių ežeras“: Kremliuje kažkas negerai?

Šį kartą – apie meną, tą, aukščiausios kokybės. Kas nesižavėjo Piotro Čaikovskio baletu „Gulbių ežeras“, ypač kai pagrindinę partiją šokdavo Lietuvą dažnai lankiusi Maja Pliseckaja. Beje, ji Odetą sušoko net 800 kartų…

Įdomu, kad visai neseniai, vykstant nuožmiam Rusijos karui prieš Ukrainą, baletas vėl buvo parodytas per šios šalies valstybinę televiziją, o nuo kovo 6 d. – ir kino teatruose. Ką tai galėtų reikšti? Analizuodami „Gulbių ežero“ demonstravimų istoriją, apžvalgininkai įtarė, kad Kremliuje atsitiko kažkas negero arba kažkas netikėto gali įvykti, prisimenant lakią sąvoką „paskutinis gulbės šokis“.

Gali būti, kad negirdėtai Kremliaus kontroliuojama Rusijos žiniasklaida šį puikų kūrinį parodė iškilia proga – 145-osioms jo pirmojo spektaklio Didžiajame teatre metinėms. Arba galbūt Tarptautinės moters dienos proga. Bet sutapimas toks, kad, kaip sakoma, iš klumpių verčia…

Pirmą kartą atskiros baleto dalys buvo parodytos Didžiajame teatre 1877 m. kovo 4 d. (pagal naująjį kalendorių). Visas spektaklis dienos šviesą išvydo tiktai po 18 metų. Po keistos 54-mečio P. Čaikovskio mirties, kaip rašo laikraštis „Novaya gazeta“, baletas buvo daug kartų taisomas, prie jo kabinėjosi ir sovietinė cenzūra, ir Kremliaus klerkai, ir visokie nomenklatūrininkai. Antai, po didžiojo kompozitoriaus mirties antrame akte pasirodė „mažųjų gulbių šokis“, kuris turėjo įtikti bolševikų elito ir Stalino skoniui, bet tapo toks nuvalkiotas, kad specialistai jį sulygino su įtakingų komunistinių vadų batų šluoste. Epizodas buvo panaudotas ir multiplikaciniame filme „Na, palauk“, šokamas visokiuose priėmimuose, ir net vaikų darželiuose bei jaunimo vakarėliuose. Įsigalėjus televizijai baletas tapo nuolatine „aukšto lygio“ demonstracija visai plačiajai Sovietų Sąjungos publikai.

Baletmeisterio Jurijaus Grigorovičiaus versijoje, kuri pademonstruota 1969 m., yra įtartinai simboliška ežero scena, kai Baltoji gulbė (Odeta arba Otelija) palieka vienišą piktąjį princą Zigfridą, kurį supa tuštuma, ir jis kankinasi, rezignuoja ir artėja prie tragiškos baigties… Apžvalgininkai pastebi, kad ypač šiandien ši scena ir melancholiškas baleto turinys sukelia įvairias interpretacijas apie pasakų karaliaus Liudvigo II Bavariečio, pastačiusio neregėto slaptumo pilį-tvirtovę Noišvanštaime, tragišką likimą. Beje, cenzūra visą laiką koreguodavo tokias scenas, kad jos neturėtų jokių nepadorių užuominų…

„Gulbių ežeras“ tapo kone Kremliaus meniniu himnu ir laidotuvių pranašu. M. Pliseckaja prisimena, kad Nikita Chruščiovas skundėsi, kad jam net bloga darosi, kai žino, jog vakare teks žiūrėti šį baletą. „Na, baletas puikus, bet kiek galima! Naktį balti arkliai kartu su tankais sapnuojasi…“, sakęs žymus reformuotojas.

Stalinas irgi mėgo šį baletą. Kurgi ne: juk jis buvo baigęs Gorio dvasinę mokyklą ir privalėjo žinoti, ką vaidina Didžiajame teatre. 1953-ųjų vasario 27 d. spektaklyje taip pat buvo anšlagas. Šoninėje ložėje pulkininko Kirilino lydimas šmėžavo Stalinas. Jis liko iki spektaklio pabaigos, prašė padėkoti artistams ir išvažiavo į Artimąją vilą. Po keleto dienų gydytojai jam diagnozavo dešiniosios kūno pusės paralyžių, o kovo 5-ąją „tautų vadas“ mirė.

1982 m. lapkričio 10-oji, Tarybinės milicijos diena. Vakare per televiziją turi rodyti jai skirtą koncertą. Bet staiga rodo „Gulbių ežerą“. Negera nuojauta sukausto visą milijoninę auditoriją. Ir iš tiesų – mirė Leonidas Brežnevas.

Pamažu baletas tapo juoda Didžiojo teatro vizitine kortele. 32 „fuete“ iš šio spektaklio (pranc. fouette – šokėjo suktukai ant vienos kojos ir šuoliukai ant pirštų galų-puantų) buvo sukami, kai mirė Jurijus Andropovas, Konstantinas Černenka.

Nuo „Gulbių ežero“ prasidėjo ir 1991-ųjų rugpjūčio 19-osios pučas. Žiūrovai beviltiškai spaudė televizorių pultelius, ieškodami kitokios rytinės programos, bet visuose kanaluose matydavo besisukančias baltas gulbes. Kilo įtarimas, kad kažkas ne taip. Pasirodo, „ne taip“ su Sovietų Sąjunga, kurios laidotuves pradėjo tris dienas ją reanimuoti bandę pučistai. P. Čaikovskio spektaklis tapo tuo informacijos tiekimo kamščiu, kuris užkišo SSRS žmonėms bet kokias žinias apie galimus sukrėtimus – ar tai būtų Černobylio katastrofa, ar rugpjūčio pučas (abi šios nelaimės paaiškėjo tik po trijų dienų). Jie instinktyviai nujautė, kad kažkas šalyje darosi negero – ar šalis neteko kokio nors gulbinu paversto „princo“ ar įvyko valstybės perversmas.

Dar pridurkime, kad spektaklis Didžiojo teatro „jūtube“ buvo sukamas ir 2020 m. kovo 27 d., kai Rusijoje įsisiautėjo koronaviruso pandemija, o tuo pačiu metu buvo keičiama šalies konstitucija. Liūdni juokeliai tuomet sklandė tarp spektaklio žiūrovų…

Analitikai nagrinėja, kodėl šiai laidotuvių melodijai pasirinktas žymusis baletas. Pirmieji prieš beveik pusantro šimto metų rodyti spektakliai turėjo pademonstruoti, koks gražus, nors ir su tragiška baigtimi, gyvenimas yra anoje ir šioje imperijoje. Šiandien jis į rusų sąmonę brukamas siekiant tų pačių tikslų: viskas Rusijoje gerai, tad pasimėgaukime pasaka, gražiais ežero vaizdais ir melancholiška baltų gulbių istorija.

Tačiau daugelis jų, pažiūrėję naują „Gulbių ežero“ transliaciją, įtaria: kažkas šioje imperijoje negerai – ar savo bunkeryje užsidaręs Putinas kankinio dienas baigė, ar Rusijoje vyko ar vyksta geopolitinė katastrofa. Nesaugumo jausmas apėmė visą šalį, kurios Kremliaus princai prarado orientaciją, kuria naujas pasakas apie narkomanus ir nacistus Ukrainoje, apie NATO grėsmę ir Vakarų piktus kėslus.

Nuostabi ketvirtojo veiksmo pabaiga – mirštančios gulbės šokis. Liūdna, gal net tragiška. O ką jeigu ta scena asocijuojasi su Rusija ir jos juoduoju princu?