Mus užvaldė karas Ukrainoje. Primiršome koronavirusą, nors jis tebegalanda dantis ir niekur nesitraukia, kažkur nutolo migrantų problema, nors ir ji dar teberusena. Tereikia Minsko režimui apgręžti savo kariuomenę nuo Ukrainos sienos prie Lietuvos, ir pabėgėliai lyg buferis bus mesti ją šturmuoti. Nustojo jaudinti kainų pasiutpolkė: juk suprantame – ukrainiečiai kenčia kur kas labiau…

Šiandien pažymime Tarptautinę moters dieną. Skubame su gėlių puokštėmis, dovanėlėmis, linkime sveikatos ir ramybės. Jos nešvenčia maždaug milijonas ukrainiečių pabėgėlių, kurių dauguma – moterys su vaikais, nes vyrus paliko kariauti su okupantu. Tarp tų kovotojų – vienas anksčiau bemaž nežinomas pojaunis vyras. Štai apie jį ir noriu rašyti.

Volodimyrui Oleksandrovičiui Zelenskiui teko nepavydėtina dalia. Pusamžis vyras, sausio pabaigoje sulaukęs tik 44-rių, buvo įmestas į patį karo sūkurį. Aktorius, šoumenas, televizijos režisierius ir prodiuseris, niekada nieko bendro neturėjęs su politika, net nelaikęs rankose šautuvo, buvo priverstas laviruoti tarp bendravardžio Putino avantiūristinės agresijos ir paramos laukimo iš Vakarų. Dabar gi iškilęs pavojus dėl jo gyvybės: čečėnų smogikai ar V. Putino diversantai iš Vagner bataliono jau surengė bent tris pasikėsinimus į Ukrainos prezidentą.

V.Zelenskis yra žydų kilmės. Jo senelis Simonas Zelenskis Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo Raudonojoje armijoje, šio trys broliai ir tėvas buvo nužudyti per holokaustą. Volodymyro tėvas 74-rių Oleksandras yra Kryvoj Rogo universiteto IT profesorius, motina Rima Zelenska. Tėvas 20 metų dirbo Mongolijoje, kur statė kalnakasybos kombinatą, o paskui pasikvietė žmoną ir ketverių metų Volodymyrą. Dar po ketverių metų su aštuonerių būsimu šeštuoju nepriklausomos Ukrainos prezidentu šeima persikėlė į Kijevą. 2019 m. gegužę Volodymyras vedė architektę Oleną Kijaško, turi sūnų ir dukterį. Jis baigė teisės studijas Kryvoj Rogo ekonomikos universitete, tačiau teisininku niekada nedirbo.

Jį patraukė šou verslas, filmų režisūra, komedinis kinas. Būdamas jaunas V. Zelenskis dažnai rodydavosi pramoginėse rusiškose televizijos laidose, o paskui įsteigė savo prodiuserinę kompaniją „Kvartal 95“ ir kūrė įvairias pramogines programas. Ko gero, Ukrainos vadovas niekada negalvojo, kad, vaidindamas seriale „Liaudies tarnas“, kur pagrindinis herojus mokytojas tampa prezidentu, netrukus pats bus išrinktas į šį aukštą postą. Jo prodiusuotas serialas „Svotai“, kuris atsidavė sovietine propaganda, nes buvo maitinamas rusiškais pinigais, tapo populiariausiu Ukrainoje. „Svotai“ visai neseniai buvo sukami ir Lietuvoje matomu, bet dabar uždarytu TV kanalu „Dom kino“.

Tai liudija, kad politiškai neišprusęs aktorius net neketino veržtis į politiką. V. Zelenskį palietė ir jo žydiška kilmė. Kai prieš pat invaziją į Ukrainą V. Putinas paskelbė, kad sunaikins „narkomanus ir nacistus“ Kijeve, kreipdamasis į Rusijos visuomenę rusiškai, V. Zelenskis karčiai juokėsi, jog yra kaltinamas nacizmu, kai pats yra žydų kilmės, o jo senelis kovėsi Antrajame pasauliniame kare prieš nacius kaip sovietų pėstininkas ir net gavo įvairių apdovanojimų.

Beje, dėl tų narkomanų, neva užvaldžiusių Ukrainą. V. Putino propagandistai vis kleidžia melus, esą pavargusio V. Zelenskio mimika ir išvaizda liudija, jog jis nuolat vartoja „Baltijos arbatą“ – degtinę su kokainu. Kremliaus politologas Jevgenijus Satanovskis neva jį „išvedė į švarų vandenį“, pavadinęs prezidentą „piktu klounu“.

Aptarnaujantys sveiką nuovoką praradusį Rusijos prezidentą nesibodi jokių melų. Bet tai, kad Ukraina įnirtingai priešinasi agresoriui ir nepasiduoda ją užplūdusiai dezinformacijai, yra ir jos vadovo V. Zelenskio stiprybės rodiklis. Pasaulis yra iš tiesų margas: vienas, buvęs sumanus sovietinis žvalgybininkas, nuklydo į beprotybės lankas ir slepiasi kažkur Altajaus bunkeryje, kitas, pusę savo gyvenimo pašventęs pramogų verslui, per trejus metus tapo tikru Ukrainos didvyriu, kovos už laisvę vedliu.

Jis iš tikrųjų patvirtino, kad yra liaudies, tai yra, žmonių tarnas. „Zelenskis demonstruoja maksimalų žmoniškumą, kokį tik įmanoma demonstruoti politikui. Pradedant nuo aprangos, su marškinėliais, galėtų būti su oficialesne apranga, bet eina su marškinėliais. Jis nebesuka galvos, kad atrodys pavargęs, nesiskutęs, matėme jo nuo nemigos raudonas akis. Jo labai natūralus elgesys su žmonėmis ir tarp žmonių“, – teigia viešųjų ryšių specialistas Arūnas Armalis.

Kad mums tokį lyderį!