Prisipažinsiu, niekada neketinau rašyti knygos. Man tai atrodė ir sunkiai pasiekiama (darbo daug, o išleidimo kaštai ne pagal kišenę), ir šiek tik grafomaniška. Juk dabar kiekviena „pupytė“, norėdama pasigirti savo svaiginančia „žvaigždutės“ karjera, iškepa knygą apie savo meninius ir asmeninius potyrius. Knygų iš tiesų daug, ir jas rašo kone visi.

Tačiau ilgametis žurnalistinis darbas, begalė sukurtų tekstų, solidus archyvas piršo idėją kada nors visai tai sufokusuoti vienoje vietoje. Kada nors – tai reiškė niekada.

Pradžia – trilogija

Bet štai vieną vasarą susitikti pasiūlė buvęs Kauno leidyklos „Obuolys“ vadovas, taip pat įmonės „Media Incognito“ direktorius Paulius Virbickas. Prie kavos puodelio jis išdėstė idėją: be jokių autoriaus rūpesčių leidykla sutinka išleisti trilogiją, kurioje būtų sudėti reikšmingiausi per 20 metų paskelbti ir nauji straipsniai aktualiomis Lietuvai ir pasauliui temomis. Reklaminiu tarpininku sutiko būti portalas DELFI, kuriame daugiau kaip 10 metų kas savaitę rašiau komentarus, kurie sulaukdavo didelio skaitytojų susidomėjimo. Kiti straipsniai buvo skelbiami savaitraštyje „Atgimimas“, žurnale „Apžvalga“, portale „Geopolitika“ ir kitur. Sutariau, kad visi rašiniai turėtų istorinį aspektą, t.y. būtų paliečiami skaudžiausi Lietuvos istoriniai tarpsniai, įdomiausios, kartais ir odiozinės figūros, pasaulio diktatoriai, įvairūs prieštaringi veikėjai. Vienu žodžiu, rašiau, kad skaitytojui būtų įdomu, kad jis rastų patrauklių faktų, kad pats įsijungtų į svarstymą, o jaunimas pasinaudotų savo moksluose…

Vienu žodžiu, nuo 2012 m. pamečiui leidykla išleido tris tokių straipsnių rinkinius, o paskutinę knygą „Paaukota Lietuva. Nuo Vytauto Didžiojo iki Dalios Grybauskaitės“ pristačiau 2015 m. Vilniaus Knygų mugėje.

Visi leidiniai buvo išleisti po 3000 egzempliorių tiražu, ir jų greitai nebeliko nei knygynuose, nei leidyklos sandėliuose. Dar iki šiol pagal autorines teises gaunu nedidelius honorarus už naudojimąsi mano kūryba bibliotekose ir kitur.

Skanu radus sunku pamesti. Turėjau nemažai ankstyvosios literatūrinės kūrybos puslapių – apsakymų, eilėraščių, publicistikos bandymų, bet jie, manau, jau buvo pasenę ir „atsilikę nuo mados“. Tad penkerius metus net negalvojau apie kitos knygos turinį.

Bet štai 2019-ųjų rudenį sukviečia mus į naująją Balbieriškio bažnyčią kunigas Remigijus Veprauskas ir sako: parapijos ir Dievo namų jubiliejui reikia parengti solidų leidinį. Juk artėjo jų 500-metis. Užduotis nebuvo lengva: liko kokia 10 mėnesių, o darbą reikėjo baigti iki 2020-ųjų liepos. Tad aš, istorikas Vitas Rymantas Sidaravičius ir kraštietis Algis Marcinkevičius galvotrūkčiais puolėme rinkti medžiagą, ieškoti iliustracijų, naršyti po archyvus. Gerai, kad turėjome rimtą rankraštį – kunigo Jono Reitelaičio išsamų tyrimą apie Balbieriškio parapiją ir per 500 metų jai vadovavusius dvasininkus, apie senąjį dvarą, bažnyčios valdas, įvairias politines peripetijas. Vien tik nuotraukų susikaupė apie pusantro tūkstančio.

Ir štai liepos pradžioje, prieš pat jubiliejinius šv. Magdalenos atlaidus, kunigas jau pasigyrė: iš leidyklos „Terra Publica“ gavome dažnai kvepiančią knygą, kuri panaši ir į reprezentacinį albumą, ir į mokslinį veikalą, ir į įdomų lengvą pasiskaitymą. Taip knyga „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500“ buvo pristatyta ir parapijiečiams, ir Prienų krašto žmonėms, ir beveik visi egzemplioriai išdovanoti.

Mums, knygos kūrėjų trijulei ir kunigui R. Veprauskui tai kėlė pasididžiavimą. Smagu buvo stebėti, kai žmonės, paėmę į rankas knygą, skubiai ieškojo gimtų vietų, pažįstamų pavardžių, gyrė ir dėkojo.

Tai mus įkvėpė, ir mes, galbūt kiek skubotai, pažadėjome skaitytojams pateikti kitą leidinį – apie žymiausius Balbieriškio ir jo apylinkių žmones per visą miestelio istoriją. Bet šiuokart reiktų pasakyti: pagyvensim – pamatysim.

O mano kūrybinėje dirbtuvėje per tą laiką darbai nesustojo. Giminaičiai seniai buvo prikalbinę rašyti dviejų giminių – mano ir aukštaitės žmonos – istoriją. Stebėtina, kad ji tokia panaši, tie abiejų giminių likimai tokiai tapatūs, kad tenka tik galvą kraipyti. O juk vienas gimęs Suvalkijoje, kitas – nuo Ignalinos ežerų… Pasakojimą lipdžiau kokius trejus metus. Skubėjau, nes per tą laiką netekau savo artimųjų, likau vienas, o žmonos Danguolės mama sulaukė 95-rių. Tačiau senutės vertingi pasakojimai tapo lyg „aukso fondu“.

Vidiniam naudojimui skirta knyga „Dviejų ąžuolų istorija“ pasirodė 2020 m. gruodį ir jau išdalinta plačiam giminaičių ratui. Mat, jos buvo tik 30 egz…

26 įdomios asmenybės

Tuo metu kūrybinės medžiagos kaupėsi. Juk rašyti nenustojau. Gana seniai, dar prieš karantiną pasiūliau tai pačiai „Obuolio“ leidyklai išleisti pasakojimą apie lietuvius (nors nebūtinai vien apie lietuvius), kurie arba kurių protėviai buvo kilę iš Lietuvos žemių, kaip nors susiję su Lietuva arba bent tų garsenybių veikla lietė mūsų kraštą. Dažnai tai buvo ginčytinos, nevienplanės asmenybės, o kartais – tiesiog marginalai, nusikaltėliai, niekšai, bet juk ir jie keitė pasaulį ir savo protėvių šalį.

Kūrybos metas buvo išties nelengvas, ne toks, kaip sudarant pirmąsias tris knygas iš jau skelbtų straipsnių. Šįkart teko iš naujo rinkti medžiagą, įdomius faktus, ieškoti ryšių tarp seniai gyvenusių protėvių arba kokio nors patvirtinimo paskleistoms versijoms.

Ir štai po trejų metų prieš pat Vilniaus Knygų mugę pasirodė 26 pasakojimų rinkinys „Lietuviais esame mes gimę“. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tos pasaulio įžymybės, kurių šaknys Lietuvoje, ne visi lietuviai, o tautybės nurodymas tėra sąlyginis. Knygoje pasakojamos istorijos apie garsius lenkus, žydus, karaimus, bet kartu pateikiami komentarai apie anuometinę jų protėvių gyvenimo terpę. Pavyzdžiui, atidžiai analizuojamos carinėje Rusijoje žydams taikytos vadinamosios „Sėslumo ribos“, kurios vengiant represijų daugybę gabių žydų privertė emigruoti į Vakarus.

Kita vertus, paliečiamos ir sąmokslo teorijos. Pavyzdžiui, remiantis prieš keletą metų Knygų mugėje pristatytu portugalų istoriko Manuelio da Silvos Rosos tyrimu, įrodoma, kad garsus Amerikos atradėjas keliautojas Kristupas Kolumbas turi lietuviškų šaknų: jis yra Jogailos sūnaus Vladislovo III, neva žuvusio mūšyje su turkais, bet iš tiesų pasislėpusio Madeiros saloje, sūnus. Tai patvirtino lietuvis gidas mano kelionės po šią Portugalijos salą metu, kai mes aplankėme nedidelį Madalenos do Mar kaimelį ir fotografavome buvusį Kolumbo namą bei bažnytėlę.

Atskiro dėmesio verta versija, kad Vilnių įkūrė … Julijus Cezaris. Ją išgirdau žinomoje Virginijaus Savukyno TV laidoje „Istorijos detektyvai“. Paskui gilindamasis į šį neįtikėtiną faktą, radau įrodymų, kad galbūt (kartoju – galbūt) Romos imperijos valdovas nurodė baltų genčių žemėse statyti prekybos gintaru gyvenvietes, tuomet jis užkariavo Galiją ir įsitvirtino prie Baltijos jūros.

Knygoje atskleidžiami įdomūs faktai apie garsų karvedį Joną Karolį Chodkevičių, apie Antrąjį pasaulinį karą operacija Gleivice pradėjusį lietuvių kilmės Alfredą Naujoką, apie kitą lietuvį, pasikėsinusį į Irano šachą, Martiną Kurmį, apie Rokfelerių giminę dailiai papuošusią mergaitę iš Akmenynų kaimo Kalvarijoje Ievutę Paulekiūtę, apie lietuvių kilmės režisierių Mišeli Hazanavičių bei jo terjerą, pelniusį „Oskarą“, apie tokius meno korifejus kaip Deividą Sušė nuo Tryškių, Bobą Dylaną ir daug kitų.

Nepamiršti ir Prienų krašto žymūs žmonės. Apie kai kuriuos jų rašyta laikraštyje „Gyvenimas“. Antai knygoje išsamiai pasakojama apie Matą Šalčių iš Čiudiškių kaimo, kuris beveik 401-yje pasaulio šalių garsino Lietuvos vardą.

Bet čia rasime ir apie neigiamas asmenybes Lietuvos istorijoje – Stalino parankinį Josifą Grigulevičių,  seifų plėšiką nuo Virbalio Džonį Ramenskį, lietuvį – Haičio karalių, filosofą Imanuelį Kantą, bet paskaitysime ir apie litvaką Vudį Aleną, netgi apie lietuviškumo šaknų turintį Borisą Džonsoną bei su garsia Riurikaičių dinastija ir LDK giminėmis susijusį Amerikos prezidentą Joe Bideną…

Visko neišpasakosi. Geriausia paimti knygą į rankas ir atsiduoti lietuviškų šaknų paieškoms.

Knyga „Lietuviais esame mes gimę“ pristatoma Vilniaus Knygų mugėje 2022 prie leidyklos „Obuolys“ stendo šį šeštadienį 10 val.