Dvi Vasario 16 – osios: kuri vertingesnė?

Istorija nuo pat Brunono Lietuvai nepašykštėjo iškilių valstybinių datų. Jeigu net neminėtume bendrų su Lenkija dokumentų – Liublino unijos ir 1792 m. gegužės 2-osios ATR Konstitucijos, kurie vienaip ar kitaip įteisino Lenkijos dominavimą ir nereiškė Lietuvos suvereniteto, praėjusį šimtmetį buvo priimti bent du nepriklausomybės aktai – 1918 m. ir 1990 m.

Tačiau aš klystu. Iš tiesų dažnai pamirštamas trečias, kuris gimė prie spingsulės partizanų slėptuvėje baisiomis okupacijos ir nepaprastos konspiracijos sąlygomis. Drąsiai galima teigti, kad 1949 m. Vasario 16-osios Deklaracija tiesiogine prasme buvo pasirašyta tautos patriotų krauju. Tad kodėl ji primiršta?

Intrigą kėlė tai, kad ilgai 1918 m. Nepriklausomybės Aktas nebuvo rastas. Buvo dingęs ir jo originalas, ir dublikatas. Dokumentų buvo ieškoma Švedijos, JAV, Vokietijos archyvuose. Paieškoms buvo atlikta daug tyrimų, o istorikas Raimundas Klimavičius 2003 m. net išleido knygą „Neįminta XX amžiaus Lietuvos istorijos mįslė. Vasario 16-osios akto pėdsakais“.

Ir štai 2017 m. kovo pabaigoje Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Vokietijos diplomatiniame archyve, kaip jis prisipažino, visai netikėtai aptiko Vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto originalą lietuvių kalba. Per šiuos penkerius metus dokumentą galėjo pamatyti kiekvienas Lietuvos gyventojas.

Tai sukėlė dar didesnį ažiotažą. Vasario 16 – oji tapo tikra valstybės švente, kurią vargu ar apjuodins ir būrys baubiančių triukšmadarių, šiemet žadančių pasiausti prie Signatarų namų Vilniuje.

Taigi, lygiai po 31-rių metų, 1949-ųjų vasario 16 d., Visos Lietuvos partizanų suvažiavime buvo priimta Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos Deklaracija. Iš pradžių ji buvo rasta išlikusiame KGB archyve, 1990 m. kovo 11 d. atkūrus nepriklausomybę. Po to 2004 m. dar vienas jos egzempliorius aptiktas iškastame partizanų archyve, tarp bidone paslėptų dokumentų Radviliškio rajone Mėnaičių (dabar Minaičių) kaime, ūkininko Stanislovo Mikniaus sodyboje, kur 1948 m. rudenį įrengtame Prisikėlimo apygardos štabo bunkeryje ir buvo pasirašyta Deklaracija. Jos signatarai – aštuoni Lietuvos partizanų apygardų vadai, kurių nė vienas taip ir nesulaukė nepriklausomybės.

Deklaracijoje pabrėžta, kad galutinis partizanų kovos tikslas – Lietuvos parlamentines respublikos atkūrimas pagal 1920-1926 metų pavyzdį, remiantis 1918 m. Nepriklausomybės aktu ir 1922 m. konstitucija. Partizanų suvažiavimo metu buvo siūloma atkurti nepriklausomą Lietuvą autoritarinės 1938 m. konstitucijos dvasia, tačiau daugelis LLKS Tarybos narių išreiškė norą nesieti dokumento su pasitraukusio iš Lietuvos prezidento Antano Smetonos valdymo laikais galiojusiu pagrindiniu įstatymu.

Į šį dokumentą ilgą laiką niekas nekreipė dėmesio. Tik 1999 m. sausio 12 d. Seimas priėmė įstatymą, kuriuo ši Deklaracija paskelbta Lietuvos valstybės teisės aktu. „LLKS Taryba, priimdama Deklaraciją, buvo vienintelė teisėta valdžia Lietuvos teritorijoje“, teigiama įstatyme. Vienas iš dokumento signatarų Lietuvos partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas tuo metu buvo vienintelis teisėtas kovojančios okupuotos Lietuvos valstybės vadovas, vadinamas „Ketvirtuoju Lietuvos prezidentu“. Istorikas Dalius Žygelis atkreipė dėmesį, kad tais pačiais metais žuvo pusė Deklaracijos signatarų, o vos 45-rių sulaukęs J. Žemaitis 1954 m. lapkritį sušaudytas Butyrkų kalėjime.

Šiaip ar taip 1949 m. Deklaracija paskatino blėstantį partizanų pasipriešinimą okupantams. Tuomet žmonės jau nelabai tikėjo, kad Vakarai išvaduos Lietuvą, kad įvyks naujas konfliktas tarp Rytų ir Vakarų, tačiau dokumentas paskatino viltis, jog nepriklausomybė vis tiek bus atkurta. Deklaracijos dvasia gyvavo iki pat Kovo 11-osios. Tiesa, Nepriklausomybės akto signatarai dar nežinojo apie šio dokumento buvimą. Istorikai daro prielaidą, kad balsavimo metu jėgų santykis būtų kitoks ir nebūtų tokio pasipriešinimo nepriklausomybės idėjai…

Iš tiesų, mes žvaliai ir triukšmingai pažymime 1918 m. valstybės atkūrimo metines, švenčiame Kovo 11-ąją. Bet kodėl negirdomis praleidžiame tokiu sunkiu metu priimtą 1949 m. Deklaraciją? Ar tai nebuvo tiesiogine prasme partizanų krauju, o ne didmiesčio centre prie arbatėlės susėdusių 20-ties inteligentų  pasirašytas mūsų Nepriklausomybės aktas? Juk neužtenka vien suremontuoti vėjo perpučiamą namelį sunkiai pasiekiamame kaimelyje ar slėptuvėje įrengti muziejėlį, kur tik per jubiliejus apsilanko valstybės vadovai ar iš Signatarų namų balkono pasako kalbą: atmintis apie pokario didvyrius turi užsukti ir į mūsų širdis…