Ar galime išvengti purvo?

Tikriausiai mūsų skaitytojas yra girdėjęs anekdotą apie tą, kuriam ir blogos naujienos virsta geromis, ir tą, kuris ir pozityve įžvelgia negatyvą. Tai štai praėjusią savaitę abiem asmenybių tipams pasireikšti buvo kur. Ir pasireiškė.

Ketvirtadienį Prezidentas susitiko su ministrais, Seimo nariais ir verslo atstovais aptarti būdus infliacijos pasekmėms švelninti. Buvo diskutuojama apie priemones sumažinti energetinių išteklių brangimo poveikį kainoms. Žinoma, kokių nors sprendimų susitikimo metu priimta nebuvo. Bet štai Smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) tarybos vadovė Dalia Matukienė per televiziją suskato kaltinti valdžią, kad ji reikiamai nekompensuoja verslininkų patirtų nuostolių. Tačiau turbūt visus apšovė broliai žurnalistai iš LNK televizijos pavakario žinių laidos „Labas vakaras, Lietuva“. Jos vedėjai Karolina Liukaitytė ir Paulius Skučas, pristatydami reportažą iš Prezidentūros šnekino uolų Prezidento kritiką apžvalgininką Rimvydą Valatką, kuris neįžvelgė jokios naudos iš tokios Prezidento „psichoterapijos“. Gi vedėjai, versdamiesi per galvą ir banaliai improvizuodami, kliūstelėjo savo šaukštą deguto: kodėl šalies vadovas ir svečiai su žurnalistais susitiko atskirai, kodėl Prezidentas aiškiai neištransliavo idėjos dėl 100 eurų, kad tai atsiduoda populizmu, nesiskaitymu su žmonėmis ir pan. Bet jiems teko nusivilti, nes jų „laužtas“ ekonomikos ekspertas tokių teiginių nepatvirtino.

Žinoma, LNK laidų vedėjų nevykusios improvizacijos nesumenkina svarbių diskusijų reikšmės. Taip žurnalistai vaikosi populiarumo.

O štai Galimybių paso sustabdymas nuo šeštadienio įgavo platesnį rezonansą. Atrodytų, ir vieni, ir kiti turėtų džiaugtis, kad pašalintas dar vienas apribojimas, siekiant didesnio pandeminio saugumo ir skatinant kuo daugiau pasiskiepyti. Net lenkų mokslininkai padarė išvadą, kad lietuvių įvestas GP buvo gera kovos su užkratu priemonė. Bet ne – uoliausi šios kovos priešininkai vis tiek trykšta nepasitenkinimu Vyriausybės veiksmais, kad per vėlai to dokumento atsisakė, o lietuvių tauta esą patyrė segregaciją ir terorą. Visokie „infliuenceriai“ (liet. įtakotojai) siūlo bausti valdžią ir Vilniuje įrengti naujas kartuves ar giljotiną. Visuomeninių judėjimų ideologai pasipriešinimo pavyzdžiu nurodo Kanados vilkikų vilkstines, kurios praėjusią savaitę užtvindė šios šalies kelius. Jas vadina „Laisvės konvojais“ ir lygina net su Baltijos keliu, „išvarant komunizmą ir leftizmą visiems laikams“. Pasigirdo tiesioginiai raginimai pirmadienį suvežti vilkikus į sostinę ir blokuoti jos gatves bei į Vilnių vedančius kelius. Tai esą bus pasirengimas švęsti Vasario 16 – ąją ir Kovo 11-ąją…

Tokių visuomenę priešinančių akcijų organizatoriams reiktų susivokti, prieš ką jie protestuoja, dėl ko renkasi, ką reiškia žmogaus teisių, laisvės, antidemokratiniai suvaržymai. Priešintis viskam, kas vyksta Lietuvoje, kaip kažkada visi kovojome už taiką pasaulyje – beprasmis sumanymas. O juk dabar tampa aišku: katastrofiškai augant susirgimų skaičiui, Vyriausybės sprendimas atsisakyti GP susijęs su didele rizika infekuotųjų ir mirčių skaičių dar padidinti. Bet ji, nuolaidžiaudama nepatenkintiems, jiems tarsi paduoda ranka: štai mes tenkiname jūsų norus, einame į sutarimą, tad susivokite ir jūs…

Požiūris į Kiniją – dar viena skirstymosi į blogus ir gerus platforma. Atrodytų, viskas suprantama: autokratinis Pekino valdymas, ignoruojant paprasčiausias žmogaus teises, bičiuliaujantis su diktatoriškais režimais, savo valios diktatas kitoms šalims yra nepriimtinas ir smerktinas. Kitas dalykas – Taivaniečių atstovybės įkurdinimas Vilniuje. Jis buvo skubotas ir dvelkia pataikavimu Vašingtono politikai Kinijos atžvilgiu. O svarbiausiai – daro nemažą žalą mūsų ekonomikai. Tačiau štai penktadienį prasidėjo Pekino 24-osios Žiemos olimpinės žaidynės. Didingas reginys, kurį kiek nustelbė koronavirusas. Mūsų žiniasklaida nuo pat pradžių apaugo negatyvu: nežmoniški apribojimai Olimpiniame miestelyje, nepakeliama kontrolė, o politikos ekspertas Marius Laurinavičius olimpiadą vadina tiesiai šviesiai Genocido žaidynėmis, gi su TSPMI vadove Margarita Šešelgyte per Lietuvos radijo laidą „Ryto garsai“ lygina su nacių olimpinėmis žaidynėmis Berlyne 1936 m. Pekine esą iškyla didelė grėsmė Lietuvos olimpiečiams…

O vis dėl to, neturint vieno recepto, kaip elgtis su agresyvia Kinija, reiktų atskirti sportininkų viltis ir didžiąją politiką, kuri Lietuvos atveju, kartoju, yra perdėtai griežta. Šiame kontekste netgi reiktų atskirti Rusijos ir Kinijos lyderių susitikimo prieš žaidynes kontekstą, kaip jis daugiareikšmiai beatrodytų: per Ukrainos delegacijos eitynes stadione V. Putinas snaudė…

Gyvenimas nėra tiktai baltas ar juodas. Jame susimaišiusios visos spalvos. Bet mes paprastai elgiamės, kaip tame Vinco Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ (patį romaną irgi kai kas vertina kaip ateistinį) mąstė Liudas Vasaris: žemė – geras dalykas, vanduo – geras dalykas, o kai sumaišai, pasidaro purvas…

Neklampokime per mūsų pačių sumaišytą purvą, nes Lietuva – ne tamsus ir užguitas pasaulio pakraštys.