Visa Europa šurmuliuoja, stebėdama besikaupiančius debesis aplink Ukrainą. Žinoma, jie kelia nerimą ir paprastam žmogui, ypač tam, kuris iš savo gyvenimo ar istorikų straipsnių daugmaž įsivaizduoja prieškarį, kai didžiosios valstybės delsė pažaboti nacių apetitus ir užstojo – tiesa, pavėluotai – Sovietų Sąjungą, kuri, pasirodo, buvo toks pat grobuonis kaip ir Hitlerio Vokietija.

Kaip žinome, tuomet Lietuva paskelbė savo neutralumą, bet pateko į sovietų įtakos sferą. Štai jau 80 metų – įskaitant nacistinę ir sovietinę okupaciją – ji yra didžiųjų grobuonių interesų orbitoje. Į ją pretenzijas reiškia ir SSRS paveldėtoja Rusija.

Taigi, padėtis aplink Ukrainą nieko gero nežada. Didžiulės karinės pajėgos sutelktos iš trijų pusių – Rusijos rytų, Krymo ir Juodosios jūros regione bei Baltarusijoje. Vakarai skuba sustiprinti Rytų Europos regioną, siųsdami karinę techniką ir karines pajėgas. Efektyvūs diplomatiniai sprendimai mažai tikėtini, ir jau vasarį įtampa gali pasiekti vadinamąjį „kritinį tašką“ – arba ji išsilies į karo veiksmus, arba ims bliūkšti. Vis dėl to ekspertai mano, kad atviras karas mažai tikėtinas.

 

Ekspansinės Rusijos pretenzijos

Bet mus domina, ar nekyla pavojus Lietuvai, turint galvoje, kad prisidengus karinėmis pratybomis Baltarusijoje prie jos ir Ukrainos sienų sutelkta nemaža Sąjunginės valstybės karinė armada. Juk nuo Gomelio iki Gardino vos apie 550 kilometrų. Prie vakarinių Baltarusijos sienų nuolat budi dešimtys tūkstančių kareivių, laukiančių eilinių pratybų ZAPAD, paprastai vykstančių rugsėjį.

O nuo Gardino iki Rusijos anklavo Kaliningrado (Karaliaučius) srities – tik maždaug 100 km. Jeigu skaičiuosime tiesiu keliu nuo Baltarusijos, Lenkijos ir Lietuvos sienos ties Kaletos kaimu iki sienų sankirtos prie Vištyčio ežero (čia stovi trijų valstybių sienos ženklas Trojstyk Granic), tuomet šis atstumas dar trumpesnis.  Tai vadinamasis Suvalkų koridorius, einantis dabar gerai įrengtais keliais per Bialystoką (Balstogę), Seinus, Suvalkus iki anklavo sienos. Kitaip sakant, šalia Lietuvos sienos, t.y. per senąsias lietuvių žemes.

Maskvos dėmesys šiam koridoriui yra gana senas.

Visuotinė lietuvių enciklopedija (VLE) rašo, kad dar 1992 m. sukurtą planą eksteritorine autostrada sujungti Kaliningrado sritį ir Baltarusiją per Lenkijos teritoriją 1993 m. viešai paskelbė tuometinis Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Šumeiko. Projektui pritarė Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir po metų Baltarusijos prezidentu tapęs Aliaksandras Lukašenka. Anot B. Jelcino, Lietuva taikanti per aukštus tranzito mokesčius, todėl Rusijai būtų naudingesnis komunikacinis kanalas per Lenkiją. Numatoma autostrada turėjo jungti Gardiną ir Gusevą (Gumbinę) per Lenkijos miestus Suvalkus ir Geldapę. Tačiau Lenkijos vadovybė, argumentuodama ekologine žala unikaliam Suvalkų krašto kraštovaizdžiui ir galimu santykių su Rusija pablogėjimu (kurie vėliau ir komplikavosi), projektui nepritarė, o 2002 m. per vizitą Maskvoje prezidentas Aleksandras Kvasnievskis (Kwaśniewski) Suvalkų koridoriaus projektą atmetė.

Suvalkų koridoriaus klausimas ypač svarbus tapo 1999 m. prie NATO prisijungus Lenkijai, o 2004 m. – Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Konflikto atveju Rusija atkirstų sausumos kelius Aljanso kariniam tiekimui į Baltijos šalis. Bostone nuo 1953 m. leistos enciklopedijos pavyzdžiu 2001 m. paskelbta Lietuvos žinyno versija jau prieš 22 metus tvirtino, kad „didindama karinę galią, Rusija ypatingą dėmesį skiria savo karinių formuočių Vakarų karinėje apygardoje (jai priklauso ir Kaliningrado sr.) stiprinimui ir sparčiai plėtoja prieigos ribojimo ir teritorijos blokavimo pajėgumus atskiruose taškuose; vakarinėje kryptyje yra 3 tokie taškai – Krymas, Kolos pusiasalis ir prie Suvalkų koridoriaus esanti Kaliningrado sritis. Juose sutelkiami sausumos, oro ir jūrų pajėgumai bei ginklų sistemos, gebančios karinio konflikto atveju tiesiogiai atakuoti NATO pastiprinimą.“

Suvalkų koridoriaus padėtį pabrėžia itin glaudus ir vis didėjantis karinis Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimas: Baltarusijos gynybos ir saugumo politika yra glaudžiai koordinuojama su Rusija, faktiškai baigta šių valstybių politinė ir karinė integracija – sinchronizuotas bendros regioninės karinės formuotės valdymas, užtikrinta karinių pajėgų sąveika, sustiprinta bendra oro erdvės kontrolė ir gynyba, rengiami bendri kariniai mokymai. Priminsime, kad VLE apie tai rašė dar 2001 m.

 

Ginkluotės prikimštas regionas

Ar padėtis kuo nors pasikeitė šiandien? Ne. Suvalkų koridoriaus reikšmė dar labiau išaugo. 2021-ųjų kovo mėnesį pateiktoje Geinricho Brauso (Heinrich Brauss – buvęs NATO generalinio sekretoriaus patarėjas gynybos ir planavimo klausimais), iki 2017-ųjų Europoje vadovavusio JAV NATO pajėgoms Beno Hodgeso ir gynybos eksperto, profesoriaus Julijano Lindlėjaus Frenčo (Julian Lindley French) pateiktoje ataskaitoje kalbama apie NATO pajėgų mobilumo galimas problemas konflikto atveju. Iš viso ekspertai sumodeliavo penkis scenarijus, du iš jų atiteko Baltijos šalims, rašė „Frankfurter Allgemeine Zeitung“.

Pirmajame numatomas karinių pajėgų transportavimas iš Norvegijos ir Švedijos į Estiją, bet dėl prastos kelių infrastruktūros tai gali užtrukti 3 – 4 savaites. Antrasis kelias, kurį tyrimo autoriai vadino „NATO Achilo kulnu“, yra sausumos, jis driekiasi iš Vokietijos per Lenkiją ir Lietuvą. Šiuo atveju NATO kariuomenei tektų persikelti per vos 60 kilometrų ilgio siaurą koridorių, visiems žinomą „Suvalkų koridoriaus“ pavadinimu. Jeigu jį kontroliuotų bendros Rusijos ir Baltarusijos pajėgos, kelionė užtruktų dar keletą dienų.

Žinoma, šie scenarijai gana hipotetiški. Aišku, kad juos kuria ir Maskva, ir Briuselis, o Vašingtono strategai padeda naudingais patarimais. Galima guostis, kad Suvalkų koridorius eina per nepriklausomos Aljanso narės teritoriją, bet konflikto atveju tai turės mažai reikšmės. Galų gale iš Sibiro šalia Kinijos sienos esančių karinių bazių į Baltarusiją permestos vidutinio nuotolio raketos „Iskander – M“, o Kaliningrado srityje šios raketos jau seniau dislokuotos. Šaltiniai primena, kad „Iskander-M“ raketos gali šaudyti 500 km nuotoliu ir gabenti tiek konvencinę 800 kg kovinę galvutę, tiek branduolinę, 80 kilotonų galios galvutę. Palyginimui, 1945-siais virš Hirošimos susprogdintos atominės bombos galia prilygo 16 kilotonų. Strategiškai pasirinkta dislokacijos vieta Asipovičiuose, netoli Mogiliovo, centrinėje Baltarusijos dalyje (liudininkai jas pastebėjo sausio 22 d.) taip pat reiškia, kad iš ten „Iskander“ gali šaudyti visomis svarbiausiomis kryptimis, kurios dengia visą Lietuvą, gali pasiekti Kijevą, JAV pajėgas Lenkijoje arba Suvalkų koridorių, rašoma viename Švedijos portale. Raketų salvė iš Rusijos anklavo Kaliningrado srityje gali padengti dar didesnį NATO Rytų flango plotą. Be to Rusijos gynybos ministerija neslepia, kad iš Rytų karinės apygardos į Baltarusiją tariamai vasario 10 – 20 d. rengiamų pratybų „Sąjunginis ryžtas-2022“ tikslais permetami naujausi šiuolaikiniai naikintuvai Su-35C, kurie užtikrintų Suvalkų koridoriaus saugumą oro erdvėje.

 

Ko mus moko istorija?

O istorikai savo ruožtu primena, kaip prasidėjo Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos procesas. Būtent 1940-ųjų gegužę-birželį griebtasi sovietų provokacijų pasienyje ir melagingų istorijų apie lietuvių pareigūnų tariamai grobiamus sovietų raudonarmiečius: tada Kremlius įteikė ultimatumą Lietuvai ir ją okupavo.

Kad tokių provokacijų gali kilti pasienyje ir šiandien, pasinaudojant migrantų krize, jau leido suprasti ir Baltarusijos režimo kontroliuojamas pasienio komitetas, kuris rudenį paskelbė žinią, esą lenkų pareigūnai norėjo pagrobti baltarusių pasienietį. Panašių dingsčių galima prisigalvoti kiek nori…

Beje, jeigu jau prisiminėme istoriją, tai senosios lietuvių žemės Suvalkuose, kaip ir Karaliaučiaus krašte, ir prieš 100 metų buvo įvairių agresorių akiratyje. Antai, 2013 m. spalį rašydamas apie Suvalkų trikampio peripetijas, šių eilučių autorius pastebėjo, kad, vejant vokiečius iš Rusijos, bolševikai dar 1920 m. sausį patvirtino naują puolimo į Vakarus planą, kuris buvo Vladimiro Lenino ir Levo Trockio sumanyto revoliucijos „eksporto“ dalis. Vakarų frontas tada tapo svarbiausias, čia buvo sutelktos geriausios bolševikų karinės dalys – beveik pusė milijono karių. Bet jau rugpjūčio mėnesį po bolševikų pralaimėjimo prie Varšuvos lenkai pradėjo galingą puolimą. Juzefo Pilsudskio apetitas atėjo bevalgant, ir šis savo parankinio generolo Lucjano Želigovskio (Lucjan Zeligowski) rankomis sumanė užgrobti senas Lietuvai priklaususias teritorijas. 1920 m. rugpjūtį ypatinga padėtis susidarė vadinamame Suvalkų trikampyje, Pietų Sūduvoje, Suvalkų – Seinų ir Punsko krašte (Suvalkų – Seinų – Augustavo apylinkėse). Seinai nuo XV-ojo amžiaus iki pat trečiojo ATR padalijimo ir carinės Rusijos okupacijos 1795 m. priklausė LDK, rašė 2006 m. savo studijoje „Punsko ir Seinų krašto lietuviai“ istorikas ir etnologas Petras Kalnius******. Tada lenkams atiteko lietuvių gausiai apgyvendintos Suvalkų, Seinų, Punsko apylinkės, kuriose, atsitraukus vokiečiams, valdžia buvo atitekusi lietuviams. (Apskritai 1919-1920 m. Seinų krašte valdžia pasikeitė net vienuolika kartų). Teritorija iki šiol Lietuvai negražinta.

***

Tada buvo kiti laikai ir kitas agresorius. Dabar su lenkais esame strateginiai kaimynai, mus vienija bendros grėsmės, kai bolševikinio raugo prisigėrusi Rusija taip pat nusitaikė į šį kampelį, kuris gali tapti patogiu „tranzitiniu“ lopinėliu, išplečiant karo veiksmus nuo Ukrainos iki Baltijos jūros.

Gerai, kad užsienio šalių lyderiai ir mūsų vadovai negąsdina piliečių naujo karo galimybe prie Lietuvos sienų, tačiau viskam reikia būti pasiruošusiam. To mus moko tolimesnė ir artima istorija.