Sausio 13 – osios atminimas: nepasiduokime amnezijai

Sausio 13 – osios išvakarėse 31 kartą suliepsnos laužai, suoš minios prie parlamento, televizijos bokšto ir LRT rūmų, kiti stebės baisius filmuotus vaizdus iš to meto sovietinių okupantų šėlsmo nepriklausomoje Lietuvoje. Gal nieko stebėtina, kad laikas ištrina atminties detales, poreikį minėti pagrindinius tautos vystymosi įvykius, išblukina mūsų patriotinius jausmus.

Bet mūsų abejingumui, kurį pavadinčiau tyčiniu, pateisinimo nėra. Šiemet susidarė toks įspūdis, kad didelio ažiotažo, pažymint Laisvės gynėjų dieną, nėra. Na, paskelbta renginių programa, kuri yra žymiai kuklesnė negu pernykštė, kaip pažymėjome 30-metį, tikiu, kad valdžios atstovai rašo kalbas, kurios formaliai bus pasakytos vienoje ar kitoje tragiškų įvykių vietoje, pareigūnai atidžiai seks, kad nebūtų pažeisti pandemijos reikalavimai, ir – viskas. Būreliai žmonių išsiskirstys, anų dienų liudininkai kažkur išlenks taurelę, tada susėsime prie TV ekranų ir žiūrėsime naują puikų Sergejaus Loznicos dokumentinį filmą „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Kažkas profesorių paliaupsins, kitas išdės į šuns dienas ir veidaknygėje parašys eilinę jį ir Sausio 13-osios aukas dergiantį paskvilį…

Sakysite: toks gyvenimas? Ne, atminties sutrikimai, kurie medicinoje vadiname amnezija, yra apsileidimo, tyčinio realybės ignoravimo, apolitiškumo, netgi sąmoningo kenkimo valstybei reiškiniai, turintys nusikaltimo požymių. O jeigu šia sunkia ligos forma serga politikai, teisingumo vykdytojai, įstatymų kūrėjai ir leidėjai, – vargas tai tautai, kuri išgyveno tikrai sunkius laikus.

***

Nesikartosiu, ką tomis dienomis prieš 31 metus patyriau aš ir kiti mano bendradarbiai. Kaip ir visi Lietuvos žmonės, su virpesiu ir nerimu širdyje jautėme ir pavojų, ir pasididžiavimą, ir kartu siekį, sugulantį į posakį „Mes tai padarysime!“. Bet štai šiandien, kai esame kamuojami kitų negandų, mūsų atmintį bandoma užtušuoti dirbtinai sukurtomis problemomis.

Antai, Lietuvos Seimas sausio 11 d. – prieš pat mums svarbią sukaktį – puolė svarstyti asmenvardžių rašybos Lietuvos piliečio asmens dokumentuose įstatymo projektus. Vienas jų, pažymėtas numeriu XIIIP-535, siūlo sudaryti sąlygas daliai Lietuvos piliečių atsisakyti vardo ir pavardės įrašo oficialiuose dokumentuose valstybine kalba. Taip lietuvių kalboje atsirastų tos nelemtos svetimos W, Q, X, o Lietuvos rusai, ukrainiečiai, žydai, gudai, kurių vien tik Vilniaus krašte gyvena per 30 tūkstančių, savo asmenvardžių savais rašmenimis dokumente negalėtų turėti.

Nesu kalbininkas ar teisės specialistas, tad negaliu profesionaliai veltis į jų diskusijas. Man, anų dienų liudininkui ir dalyviui, tik keista, kad valdantieji, kurie save vadina „naujaisiais patriotais“, vėl šio svarstymo griebėsi prieš pat Sausio 13 – ąją. Seimas trūks plyš iki sausio 20 – osios, kai ilgam, iki kovo 10-osios, išeis atostogų, nori pagal savo laisvą ir liberalų supratimą pagaliau sutvarkyti šį reikalą, nors jis aiškiai, kaip teigia visuomenininkai (beje, surinkę bemaž 70 tūkstančių piliečių parašų už Konstitucijai neprieštaraujantį projektą), neatitinka tautos identiteto normų.

***

Kitas amnezijos požymis – ilgai ir vangiai nagrinėjama Sausio 13 – osios byla. Atrodo, kad teismams ir teisėjams seniai pabodo jos nagrinėjimas. Jis stabčioja, trūkčioja, seniai numestas į teismų darbo paraštes. Ieškodamas užuominų apie bylą, naujausią radau tik datuotą pernai metais lapkričio 12-ąja. Tuomet Aukščiausiasis Teismas pranešė, kad nuo tol Sausio 13-osios bylą nagrinės išplėstinė septynių teisėjų kolegija, ją sudarys Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyrių teisėjai. Byloje taip pat paskirtas atsarginis teisėjas, bet teismas nusprendė, kad ši byla pripažinta nagrinėtina greičiau. Koks to nagrinėjimo režimas ir grafikas, neskelbiama. Tiesa, Aukščiausiojo Teismo svetainėje nurodoma, kad byla bus tęsiama vasario gale ir kovą, iš viso įvyks šeši posėdžiai. Teismas kasacine tvarka žada nagrinėti baudžiamąją bylą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 27 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. kovo 31 d. nuosprendžių.

Tokia šykšti informacija jokiu būdu mums nekelia pasitikėjimo, kad byla, kuri pradėta nagrinėti dar 1996 m., pagaliau paspartės, o tai jau – leiskime taip teigti – nepagarba Sausio 13-osios aukų atminimui. Net jeigu nekalbėsime apie 2019 m. pateiktus siūlymus rengti viešus teismo posėdžius, pavyzdžiui, juos filmuojant, transliuojant internetu ar posėdžiaujant, kaip buvo norima, Lukiškių aikštėje…

Galbūt buvo teisus Kovo 11-osios Akto signataras, teisininkas Egidijus Bičkauskas, dar 2012 m. pasakęs, kad „Sausio 13-osios bylos vilkinimas jau tapo Lietuvos teisėsaugos sistemos, kaip vis didėjančio liūno, simboliu. Eiliniai šalies piliečiai, matydami, kad valstybė nesugeba susidoroti net su istoriškai svarbiu tyrimu, apskritai nebepasitiki teisėsauga.“

Taigi, ką galvosime, sustoję prie kaitrių laužų ir klausydamiesi skaudžių prisiminimų, kurie nublanks prieš pompastiškas valdžios klerkų kalbas? Kad tautos išlikimas slenka į vienos dienos išgyvenimo poreikį? Kad istorija yra niekis prieš dabartinius skandaliukus ir kylančias grėsmes? Kad mus apimanti amnezija atveria savaiminio ar prievartinio išnykimo perspektyvas?

Negalima tam pasiduoti.

Leave a Reply