Niekaip negalėdamas atsitraukti nuo praėjusią savaitę kilusio erzelio aukščiausiame valdžios Olimpe, staiga prisiminiau Biblijos žodžius „Valgysi prakaitu uždirbtą duoną, kol sugrįši į žemę, iš kurios esi paimtas. Esi dulkė ir dulke vėl pavirsi”. Taigi – nesipuikuok, nesipyk, nesididžiuok turtais ir savo išmanumu, bet žinok, kad, grįžęs į Žemę, t.y. nulipęs nuo aukšto posto, tu gyvensi kaip ir visi kiti, kitaip sakant, vėl tapsi eiliniu piliečiu arba nereikšminga dulke.

Biblinis moralas skirtas, žinoma, besiriejantiems Prezidentui ir vienam iš valdančios daugumos lyderių. Galėtume į tai nekreipti dėmesio ir vadinti turgaus prekeivių rietenomis, bet jos, pirma, užtušuoja pagrindines grėsmes nacionaliniam saugumui, antra, demonstruoja pasauliui nekokį Lietuvos įvaizdį. Na, ir trečia – atriša rankas dar labiau siautėti kaimyniniams diktatoriams, kurie ir taip jaučiasi pasiekiantys pergalę po pergalės. Suskaldytai visuomenei, valdžiai nesutariant, tai ypač pavojinga.

Kas kaltas? Gal geriau paklauskime – kas nekaltas? Nebent kokios Kvėdarnos ar Dieveniškių moterėlė, kuri pratusi iš valdžios laukti augančių kainų kontrolės ar dreba dėl plūstančių į mūsų šalį pabėgėlių. O Gitano Nausėdos ir Gabrieliaus Landsbergio bei jų aplinkos nesutarimai, kas išsiuntė žinutę ir kas jos negavo, jai iš tiesų nesuprantami. Gi mūsų simpatijos vienam ar kitam tėra mažareikšmio skandalo eskalavimas.

Na, gerai: G. Nausėda neturi politiko patirties, nes į šį postą pateko nelauktai netikėtai. Pamenate liaudies posakiu tapusią frazę iš Eugenijaus Jonesko (Eugene Ionesco) pjesės „Karalius miršta“: „Nemoku nei skaityti, nei rašyti, veža mane karalium pastatyti“… Tad Prezidentas negali atsipalaiduoti ir užvaldytas emocijų per LTV vėl rėžia mūsų diplomatijos vadovui, kad jis bendrauja tik per žiniasklaidą, tad jam davęs savo telefono numerį, kad šis, reikalui esant, bent paskambintų…

„Elementaru, brangusis Vatsonai!”- sušuko seklys Šerlokas Holmsas. Bet iš kitąpus Daukanto aikštės atskrieja įsižeidęs balsas: jokios žinutės aš negavau, tad nereikia meluoti. Konservatorių choras už G. Landsbergio nugaros pritaria: Prezidento komanda dirba prastai. Jų simpatikai visokiose veidaknygėse kala prie sienos vyriausiąją patarėją Astą Skaisgirytę – Liauškienę, kad ji arogantiška, nesitaria nei su ministru, nei su Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininku Žygimantu Pavilioniu, kuris tikina, kad už tai ją (o gal ir Prezidentą?) reikia pakviesti ant komiteto kilimėlio…

Kokio žanro šis spektaklis? Tragikomedija ar pasaka vaikams? Nesvarbu.

Svarbu, kad geopolitinėje erdvėje tarp Maskvos, Minsko ir Berlyno vėl telkiasi juodi debesys, nors daug kam atrodo, kad migrantų klausimu vyksta „įtemptos padėties deeskalacija“. Apie tai jau rašėme praėjusios savaitės komentare. Du nuo Vokietijos pjedestalo nužengiančios kanclerės Angelos Merkel (lapkričio 22 d. sueina 16 metų, kai ji davė priesaiką) skambučiai Aliaksandrui Lukašenkai galbūt padės kaip nors spręsti migrantų krizę, tačiau jokiu būdu nesumažins įtampos regione. Neligitymus Baltarusijos lyderis, nuolat besikonsultuojantis su Kremliumi, šiuos skambučius skelbia kaip savo pergalę, o kontaktus su A. Merkel – kaip jo derybas su ES Briuselio iniciatyva.

Šiai apgaulei plojimų nepagailėjo ir G. Nausėda, kažkaip gudriai atskyręs žodžius „kalbėtis“ nuo „derėtis“, o migrantų klausimą – nuo A. Lukašenkos pripažinimo. Gi Minskas ir Maskva šių skirtumų nemato, o Vakarų lyderiams dėl to tik lengviau: matote, nueinanti A. Merkel pramušė sieną…

Iš tiesų, per Baltarusijos TV stebint užsiverkusias migrantų vaikučių akis, murzinus veidelis, vos bepaeinančias senoles, jautriam žmogui kyla užuojautos, gailesčio ir pagalbos jausmas. Šiai spekuliacijai žmogiškais jausmais pasiduoda ir mūsų politikai, manantys, kad toks žmogiškas ir jautrus yra A. Lukašenka ar V. Putinas, iki sąmonės netekimo daužantys savo protestuotojus ir kišantys juos į kalėjimus.

Būtina atsiminti: tai yra politika – negailestingas, priešininkus žudantis, bejausmis užsiėmimas, kurio tikslas – siekti valdžios, savęs įtvirtinimo, apginti savo aplinkos interesus, nesiskaitant nei su kaimynais, nei su savo žmonėmis, nei su tarptautinėmis sambūvio normomis.

O tai, kad mūsų politikai pasineria į emocijas ir vaikiškas aistras, pamiršę, jog jie atstovauja garbingai tautai, nepuošia pačios Lietuvos. Štai anądien sutinku buvusį ambicingą, nelinkusį su bet kuo bendrauti ministrą, o jis bėga per gatvę, ištiesęs ranką sveikintis ir paplepėti. Iškart prisiminiau biblinį posakį: dulke buvai, dulke ir virsi…