Kaip nurodo žinynai, internãvimas (lot. internus – vidinis) – tai karo belaisvių, priešo valstybės piliečių ir kariaujančios valstybės dalinių, laivų bei technikos, patekusios į neutralią valstybę, prievartinis sulaikymas bei kariaujančios valstybės ginkluotųjų pajėgų narių judėjimo laisvės apribojimas neutralioje valstybėje ne teisminiu būdu. Internavimas yra tarptautinės, tarptautinės humanitarinės ir tarptautinės ginkluoto konflikto teisės institutas, pirmą kartą detaliai reglamentuotas 1907 m. Hagos konvencijoje „Dėl neutralių valstybių teisių ir pareigų sausumos karo metu“. Kitaip sakant, žiūrint plačiau, tai kariškių, civilių ir kitų pabėgėlių priglaudimas specialiose stovyklose, rodant gerą valią ir siekiant suteikti pagalbą kaimyninei šaliai.

 

Agresija prieš agresiją

Dar likus pusantrų metų iki Molotovo–Ribentropo pakto, 1938 m. kovo 17 d. Lenkija Lietuvai paskelbė ultimatumą, kuriuo buvo reikalaujama užmegzti diplomatinius santykius ir tokiu būdu de facto pripažinti Vilniaus kraštą Lenkijai. Ultimatumo atmetimo atveju per 24 valandas lenkai grasino nužygiuoti su kariuomene iki Kauno ir okupuoti Lietuvą. Mat, Varšuva pajuto pavojų, kai keletą dienų prieš tai įvyko anšliusas – nacistinė Vokietija prisijungė Austriją (Adolfas Hitleris vykdė vadinamąją „Sugrįžimo į reichą“ („Heim ins Reich“) politiką, kuriai pritarė dalis fašistuojančių austrų, bei rėmė Austrijos Nacionalsocialistų partiją).

Lenkai žinojo, kad Kaunas, nors ir paskelbęs neutralumo politiką, flirtuoja su naciais, o Antanas Smetona ištikimai laikosi kiek pasenusios sutarties su bolševikine Rusija. Ultimatumu iš Lietuvos buvo reikalaujama besąlyginio diplomatinių santykių su Lenkija užmezgimo per 48 valandas. Kaunas vengė eskaluoti konfliktą su Lenkija, tad po keleto dienų ultimatumą priėmė ir sutiko užmegzti diplomatinius santykius, tačiau nesutiko su Vilniaus krašto pripažinimu Lenkijai de jure. Tokiu pačiu būdu, kilus Sudetų krizei, Varšuva bandė paspausti Čekoslovakiją, reikalaudama dalies Tešino rajono. Į jį lenkų pretenzijos buvo pareikštos dar 1935 m. 1938 m. spalio pradžioje Lenkija okupavo Tešino Sileziją ir keletą gyvenviečių Slovakijos teritorijoje.

Apskritai, artėjant Antrojo pasaulinio karo gaisrui, Lenkija puolė tvirtinti savo pozicijas Europoje. Latvių istorikas Ainaras Komarovskis prieš keletą metų rašė, kad tai buvo hienos plėšrumas. Varšuva, pasinaudodama Versalio sutartimi ir Antantės palankumu, buvo užėmusi ne vien lenkų apgyvendintas vokiečių teritorijas: Rytprūsius arba Lenkų koridorių, Dancigą, Pozeną ir akmens anglies turtingą Aukštutinės Silezijos rytinę dalį.

Lietuvos atsakymas į ultimatumą Lenkijos netenkino, tačiau Varšuva vengė rytuose elgtis taip agresyviai kaip pietuose. Mat, tuomet Lietuvą užtarė Sovietų Sąjunga, kuri numatė ją įeisiant į savo įtakos sferą, bei Vokietija, kuri jau rengė ekspansinius planus. Vokiečių užtarimas baigėsi tuo, kad jau po metų, 1939 m. kovo 20 d., Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui, keliaujančiam iš Romos į Lietuvą, buvo perduotas Vokietijos kolegos Joachimo fon Ribentropo žodinis ultimatumas „grąžinti“ reichui Klaipėdos kraštą.

Lenkijos pretenzijos Lietuvai užsibaigė, kai ją 1939 m. rugsėjo 1 d. užpuolė Vokietija, o rugsėjo 17 d. į vakarų Ukrainą, vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą įžengė Raudonoji Armija. Spalio 10 d. Lietuvos–SSRS sutartimi sovietai perdavė Vilniaus kraštą, 6909 km² teritoriją su 490.000 gyventojų, Lietuvai.

Neįkainojamas kilnumas

Nepaisant ekspansyvios ir agresyvios Lenkijos politikos, tuomet vakaruose ir pietryčiuose apkarpyta Lietuva vėl pasielgė kilniaširdiškai. Prasidėjus masiniam karių ir civilių gyventojų traukimuisi iš dviejų monstrų okupuotos šalies, 1939 m. rugsėjo pabaigoje Lietuvos sieną kirto apie 27 000 civilių asmenų ir 15 000 lenkų karių ir policininkų, kurie pagal tarptautinę karo teisę buvo internuoti.

LGGRTC duomenimis, kurie buvo pateikti 2012 m. lapkričio 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo parodų galerijoje atidarant kilnojamąją parodą „1939–1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“, pirmosios internuotųjų stovyklos buvo skubiai įkurtos ištuštėjusiuose Birštono, Kulautuvos ir Palangos kurortuose, Alytuje, Kuršėnuose ir Rokiškyje. Vėliau internuotieji buvo perkelti į keturias dideles stovyklas Kalvarijoje, Ukmergėje, Vilkaviškyje ir Kaune. Beje, Palangoje buvo internuotas ir buvęs Lenkijos vadovas Voicechas Jaruzelskis… Lietuvos vyriausybė ir įvairios organizacijos ragino Lietuvos gyventojus padėti kaimyninės valstybės karo pabėgėliams ir juos paremti. Į šį kvietimą atsiliepė daug Lietuvos gyventojų. Su entuziazmu civiliais karo pabėgėliais rūpinosi, maisto ir drabužių paketus internuotiesiems ruošė Lietuvoje gyvenę lenkai ir žydai.

Lenkijos Respublikos ambasadoriaus Lietuvoje pavaduotoja, patarėja Marija Slebioda vienoje iš Kaune vykusių panašių parodų kalbėjo: „Nors daugelio lietuvių ir lenkų atmintyje liko nemažai nesusipratimų iš tarpukario laikotarpio, reikia pripažinti, kad su lenkais Lietuvoje buvo elgiamasi labai geranoriškai ir deramai. Lietuvos ir Lenkijos santykių istorijoje yra labai daug puikių momentų, kai iškilus abipusei grėsmei, mes sugebėdavome mobilizuoti savo jėgas ir vieni kitiems padėti. Lenkų karių, internuotų Lietuvoje, istorija yra mūsų kaimyninės šalies istorija. Šalies, kuri nepaisant karo žiaurumų ir pavojų, labai sunkiu ir labai sudėtingu momentu išreiškė supratimą ir palankumą kaimyninės lenkų tautos atžvilgiu“. Kaip rašė portalas, yra nemažai liudijimų, kad internuotieji vedė lietuvaites ir laimingi pragyveno karo baisumus…

Tačiau šioje istorijoje netrūksta ir šliūkštelėjimų degutu. Kaip rašėme 2013 m. gruodį, Rusijos žiniasklaidoje gausu jos iškraipymų, atviro siekio apdrabstyti purvu taurias lietuvių pagalbos intencijas. Kartais tokią rašliavą pasigriebia Lenkijos spauda. Antai, 2013 m. pabaigoje laikraštis „Gazeta Wyborcza“ paskelbė Lenkijos naujienų agentūros PAP informaciją, pasiskolintą iš vieno Rusijos naujienų agentūros portalo, apie lapkričio 11 d. Lietuvos pasiuntinybėje Varšuvoje pristatytą ir 2005 m. išleistą karo istoriko Gintauto Surgailio monografiją „Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 09–1940)“ (Surgailis, Gintautas, Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai ir internuotieji Lenkijos kariai Lietuvoje (1939 09–1940), Vilnius, 2005). Joje pabrėžiamas ne tiek lietuvių kilnumas, priglaudžiant 15 tūkst. lenkų karių ir 25 tūkst. civilių, bėgančių nuo nacių agresijos ir sovietų okupacijos, bet ir tai, kad tuometinė Lietuvos valdžia esą skatino internuotųjų stovyklų viršininkus netrukdyti bėgti iš jų tūkstančiams lenkų.

Kitaip sakant, užuot saugiai laukę jiems sukurtose stovyklose, pabėgėliai neva buvo skatinami bėgti, ir taip daugelis patekdavo į pražūtį, pavyzdžiui, į tą, kuri iki šiol vadinama baisiu vardu – Katynė. Vienas Kremliui artimas rusų portalas šį ginčytiną faktą netgi iškėlė į publikacijos pavadinimą: lietuviai buvo suinteresuoti masiniu internuotų lenkų bėgimu į pražūtį… Jis džiūgauja, tęsdamas antilietuvišką temą: Lietuva nenori grąžinti lenkams SSRS atimto turto. Portalas cituoja laikraštį „Kurier Wilenski“, kuris skundžiasi, esą Lietuvos valdžia niekaip neatiduoda sovietų užgrobto Pranciškonų ordino turto Vilniuje – bažnyčios ir prie jos esančių kitų pastatų, nes neva ordino brolijoje yra keletas lenkų…

Istorikas Gintautas Surgailis neneigia, kad tokių faktų galėjo pasitaikyti, tačiau tvirtina, jog Lietuvos valdžia tokiems pabėgimams nepritarė. Šiaip ar taip nuo 1939 m. rudens iki 1940-ųjų pavasario iš jų pabėgo apie pustrečio tūkstančio lenkų. Vieni jų nusigavo į Vakarus, kiti pasklido Rytuose, buvo ir tokių, kurie liko Lietuvoje, daugiausiai Vilniaus krašte. Čia jie papildė lenkų kolonistus, kurie atsikėlė per visą krašto okupacijos 19-metį ir anksčiau. Pagaliau tyrinėtojas daro išvadą, kad 1939-ųjų ruduo buvo ypatingas ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai, kilniaširdiškai priėmusiai apie 40 tūkst. lenkų pabėgėlių.

Tiesą sakant, dalies internuotų lenkų likimas buvo tragiškas. 1940 m. liepos mėnesį, praėjus vos kelioms savaitėms po sovietų okupacijos, daug jų buvo išgabenta iš Lietuvos teritorijos į Rusiją, daugiausiai į Kozelską Smolensko srityje (beje, šioje NKVD priklausiusioje sanatorijoje, vėliau paverstoje internuotųjų stovykla ir galop antisovietinių „elementų“ lageriu, už vieno panemunės miestelio „liaudies gynėjo“ egzekuciją kalėjo ir šių eilučių autoriaus tėvas). Čia ir kitose lenkų belaisvių stovyklose internuotieji susimaišė su karo pradžioje suimtais lenkų kariškiais, ir daugelio jų gyvenimas baigėsi Katynės miškelyje… Jame sovietai sušaudė 14 tūkstančių Lenkijos karininkų ir per 7 tūkstančius civilių lenkų.

***

Istorija nėra vien objektyviai vertintinų įvykių ir reiškinių seka. Į ją įsipina moraliniai, dvasiniai, socialiniai tautų bruožai, o kur dar tų įvykių vertinimas! Lietuva gali didžiuotis savo krikščioniška laikysena: sudavė per vieną veido pusę – atsuka kitą. Kartais tai atrodo kaip silpnumas, ištežimas, bet santykių su Lenkija istorija rodo, kad tik taip sugyvendami mes iš tų santykių pašaliname nesantaiką, kerštą ir neapykantą. Daug kentėjusi nuo lenkų agresijos, lietuvių tauta lemtingais momentais ištiesdavo pagalbos ranką kaimynams, ir tai darydavo neatlygintinai, nebent tikėdamasi ir kitos pusės paramos, kai Lietuvai bus sunku. Bet ar sulauks?