Trys NE užsienio politikai

Jeigu spręsime iš mitingų, tik nedidelė visuomenės dalis reiškia griežtą kritiką dabartinei valdžiai tiek už jos vidaus, tiek ir už užsienio politiką. Pagaliau penktadienį opozicinė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) nutarė griebti jautį už ragų: jos taryba paragino Ingridos Šimonytės Vyriausybę per tris savaites įvykdyti tokius reikalavimus, kurie, kaip toje pasakoje, prilygsta geležinių kurpaičių sunešiojimui. Jeigu ne – ji privalo atsistatydinti.

Tačiau ir užsienio politikoje egzistuoja trys NE. Opozicija šaukia NE – santykių su Kinija aštrinimui. Kitas NE skamba konfrontacijai su Aliaksandro Lukašenkos režimu, gi trečias – tariamam kišimuisi į Rusijos vidaus reikalus. Visi šie protestai suvedami į netikusią Lietuvos užsienio politiką, kuri esą izoliuoja Lietuvą nuo didžiųjų pasaulio valstybių ir demonstruoja ištikimybę vis labiau silpstančiam Vašingtonui. Čia opozicija gribšteli ir Prezidentui Gitanui Nausėdai, kuris bando nerangiai laviruoti tarp valdančiosios koalicijos ir mitinguotojų.

Pasirinkime vieną užsienio politikos aspektą. Pastarąją savaitę dar vieną žibalo pliūpsnį į ugnį įpylė Europos Parlamentas (EP), kuriame pirmuoju smuiku sugrojo ne kas kitas, o mūsų opozicijos ypač nemėgstamas ekspremjeras, dabar europarelamentaras Andrius Kubilius. Jo iniciatyva EP priėmė išsamią 30 puslapių rekomendacinio pobūdžio rezoliuciją, už kurią balsavo 494 deputatai, 103 buvo prieš.

Joje reikalaujama, kad Europos Sąjunga nepripažintų rinkimų į Rusijos Dūmą rezultatų, jeigu jie bus nesąžiningi ir vyks pažeidžiant demokratijos principus bei tarptautinę teisę. Pristatydamas šį dokumentą A. Kubilius savo pranešime pabrėžė, kad prieš rinkimus Kremlius sustiprino opozicijos represijas, naikindamas politinę konkurenciją ir atverdamas plačius vartus prezidentinės „Vieningosios Rusijos“ pergalei. Lietuvos atstovas palygino šiuos rinkimus su prezidento rinkimais Baltarusijoje praėjusių metų rugpjūtį.

Kai ši apžvalga dar tik buvo rašoma, Rusijos centrinė rinkimų komisija nebuvo paskelbusi balsavimo rezultatų. Tačiau niekam nekilo abejonių, kad Kremliaus partija, išvaliusi rinkimų lauką nuo oponentų, vėl gaus daugiausiai vietų Dūmoje, nors, apžvalgininkų nuomone, jos pozicijos tolydžio menksta. „Vieningoji Rusija“ laikosi ant V. Putino populiarumo, ypač išaugusio po Krymo aneksijos 2014 m. Nebus jo – Rusija panirs į chaosą…

Bet Vokietijos verslo laikraštis „Handelsblatt“ pastebi, kad, nors eiliniai rusai gali daug iškentėti, jų kantrybę lems blogėjanti Rusijos ekonominė padėtis, kurią veikia ir įvestos Vakarų sankcijos. V. Putinas prieš rinkimus bandė „patepti“ beveik 44 mln.pensininkų, skirdamas jiems vienkartines 117 eurų išmokas, ir jėgos struktūrų darbuotojus, kurie gavo maždaug po 145 eurus. Dabar ruso vidutinės realiosios pajamos sudaro maždaug 411 eurų per mėnesį, o vien infliacija rugpjūtį išaugo iki 6,7 proc., gi per du V. Putino valdymo dešimtmečius ji sudaro 571 proc., kai vidutiniškai pasaulyje ji pakilo 208 proc.

Suprantama, kad A. Kubiliaus inicijuota EP rezoliucija suerzino Kremliaus bosus. Bet už ją Strasbūre nebalsavo ir du jos nariai iš Lietuvos – Viktoras Uspaskichas ir Stasys Jakeliūnas. Jie tiesiog balsavime nedalyvavo. O Vilniuje tokius režimų kritikus pasitinka jų atsistatydinimo reikalaujanti minia. Ji šaukia NE viskam, ką daro užsienio reikalų ministeras ir Prezidentas, atsakingi už užsienio politiką.

O tuo metu naujienų agentūros ir internautai mėgaujasi rinkimų spektakliu, kuriam, pasirodo, komedijos žanro atspalvį suteikia pats V. Putinas. Pirmąją rinkimų dieną jis, pasitraukęs į izoliaciją dėl koronaviruso, dar suspėjo suvaidinti elektroninį balsavimą. Ši procedūra buvo taip surežisuota, kad akylesnieji prapliupo juokais: Rusijos vadovas nesikuklino nei spausdamas vos du kompiuterio mygtukus elektroniniame balsavime, nei demonstruodamas savo laikrodį, kuris rodė keletą dienų ankstesnį laiką…

Sakykime, kad tai tik rusiškos realybės puošmena. Tačiau Rusijos, Baltarusijos, Kinijos diktatoriai „puošiasi“ ir neįprastu demokratiniam pasauliui įžūlumu, žemindami tas valstybes ir tautas, kurios mėgina atkreipti visuomenės dėmesį į jų represinius režimus ir nuo jų apsisaugoti.

Ar jos vertos marginalų šūksnių NE?