Ko mus išmokė terorizmas?

Prieš 20 metų, tą rugsėjo 11-osios popietę, kai rytą keturi teroristų užgrobti lėktuvai atakavo įvairius objektus Niujorke ir Vašingtone, mes „Žinių radijo“ studijoje pakraupę stebėdami per CNN tiesiogiai transliuojamus vaizdus, komentavome šią baisią ataką. Atsirado kažkoks nesaugumo jausmas: juk ir mes buvome įsikūrėme daugiaaukščiuose Spaudos rūmuose…

Teroristinio akto metu žuvo 2977 žmonės, tarp jų Pasaulio prekybos centre dirbusi lietuvė Jelena Melničenko bei vieno lėktuvo keleivis lietuvių kilmės amerikietis D. Vencius. Dar trys lietuviai išsigelbėjo. Iki šiol neatpažinti 1106 palaikai. Aukų galėjo būti ir daugiau. Juk 93-ojo reiso lėktuvas buvo nukreiptas nuo Kapitolijaus ir Baltųjų rūmų ir sudužo Pensilvanijoje. Skaičių santrumpa 9/11 tapo istoriniu viską pasakančiu simboliu.

Jau 20 metų ekspertai analizuoja specialios Kongreso komisijos ataskaitą, o pagrindinio išpuolio planuotojo, kalinčio Gvantaname, teismo procesas dar neprasidėjo. Tai pagimdė begalę sąmokslo teorijų, kurios tik aitrina aukų artimųjų ir visos Amerikos visuomenės žaizdas. Prieita iki to, kad, pavyzdžiui, žurnalas „Time“, pasitelkęs judėjimo „Tiesa apie Rugsėjo 11-ąją“ versiją, 2006 m. rugsėjį rašė, jog bokštai dvyniai Niujorke buvo sugriauti ne į dangoraižius įsirėžusių lėktuvų, o susprogdinti federalinės valdžios nurodymu… Esą taip atsirastų dingstis pradėti karą Artimuosiuose Rytuose ir sutriuškinti Al Qaedą bei sugauti besislapstantį Osamą bin Ladeną, kuris grasino Vakarams pasaulio pabaiga. Įdomu, kad tuomet surengtos apklausos parodė, jog tokiomis versijomis tiki apie 36 proc. amerikiečių.

Ar naujų teroro aktų pavojus praėjo? Žinoma, ne. Dvidešimties metų senumo išpuolį priminė Baltarusijos diktatoriaus užgaida prievarta nutupdyti iš Atėnų į Vilnių skridusį keleivinį lėktuvą. Taip jis pademonstravo savo galią, grasindamas ne tik savo režimo kritikams, bet ir kaimyninėms valstybėms. Čia iškilo baisaus scenarijaus galimybė: o jeigu toks lėktuvas teroristų būtų nukreiptas į šalia esančią Astravo atominę elektrinę arba būtų pasiekęs Vilnių? Juk A. Lukašenka įrodė, koks jis nenuspėjamas…

Pabėgėlių antplūdis į Lietuvą taip pat gali būti susijęs su teroristų atakomis. Kas patikrins, ar tarp 4000 pabėgėlių nėra infiltruota teroristinių režimų agentų, kurie puoselėja išpuolio prieš Lietuvą planus? Migrantų apklausos vykdoma atmestinai, ir kažin ar mūsų saugumo tarnybos jose vaidina kokį vaidmenį. O ir Baltarusijos režimo pasiuntiniai galėtų laisvai įgyvendinti nusikalstamus Minsko ar Maskvos sumanymus…

Kita vertus, įvairūs judėjimai, nukreipti prieš valdžios veiksmus, paprastai tampa patogia užuovėja veikti vadinamajai Penktajai kolonai. Kas galėtų paneigti, kad ir tarp Šeimų sąjūdžio veikėjų ar prie jo rengiamų mitingų prisišliejusių marginalų nesišlaisto svetimų šalių interesus reiškiančių asmenybių? Jeigu tokių renginių organizatoriai atsiriboja nuo riaušių dalyvių, tai juos galėtų ir pašalinti iš savo gretų.

Suprantama, tai tik pasvarstymai, kas būtų jeigu būtų, ir niekaip realiai nesusiję su Rugsėjo 11-osios tragedija. Tačiau pasaulis jau seniai įsitikinęs, kad dažnai terorizmas tarpsta pasitenkinimo, ramybės ir abejingumo dirvoje. Prieš 20 metų tokio kraupaus ryto Amerikoje nesitikėjo niekas, kaip, sakykime, ukrainiečiai nesitikėjo, kad vieną kovą Rusija pasiųs „žaliuosius žmogeliukus“ į Krymą ir jį aneksuos arba su separatistų pagalba atplėš Donbasą. O juk kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė labai įžvalgiai kaimyninę valstybę pavadino teroristine…

Terorizmas tarpsta tarp mūsų. Šiaip jau lotyniškai terreo reiškia „aš gąsdinu“. Jo tikslas yra įbauginti visuomenę, siekiant savo ideologinių tikslų. Teroristai dažnai apsimeta kovotojais už kažkieno laisvę, žmogaus teises, kartais įvardijami keršytojais, separatistais ar partizanais, bet jų esmė viena – sukelti visuotinę panišką baimę, palaužti pasitikėjimą pasauliu ir saviškiais, primesti savo tikėjimą ar ideologiją. Terorizmo siaubą patyrė kone visos Vakarų valstybės, pasirinkusios remti vieną ar kitą demokratijos gynimo modelį.

Lietuva kol kas išvengė grėsmingų teroristinių aktų, tačiau beveik prieš metus buvo konstatuota, kad pandemijos karantino sąlygomis visuomenė radikalizuojasi, ypač tai pasireiškia internete ir visokiomis akcijomis. Valstybės kovą su terorizmo užuomazgomis kai kas bando paversti žmogaus teisių pažeidimais ir dialogo su visuomene vengimu.

Tragiška JAV patirtis mus verčia atidžiai stebėti situaciją ir kruopščiai atskirti pelus nuo grūdų. Tai ir mūsų išlikimo sąlyga.