1940-ųjų birželis ir liepa buvo rimtas išbandymas Lietuvos valstybingumui ir nepriklausomybei. Sovietų ultimatumas, po to sekusi okupacija, trėmimai, valstybės institucijų likvidavimas, Liaudies seimo rinkimų spektaklis, „saulės iš Rytų“ gabenimas… Kaip tai išlaikė mūsų kūrėjai, intelektualai? Siūlau prieš septynerius metus knygoje „Paaukota Lietuva“ skelbtą straipsnį, kuris šiek tiek pataisytas.

Kiekvienais laikais meno žmonės, intelektualai, taip pat ir kūrėjai rašytojai nebuvo atsiriboję nuo politinės sistemos, santvarkos ir valdžios. Vienus paviliodavo aukšti postai, kitus – geras atlygis, treti į politiką nueidavo nusivylę savo kūrybine potencija, konjunktūra, o gal savo ar ne savo valia. Ne išimtis juk ir Sąjūdžio arba šie laikai…

Vienas prieštaringiausių laikotarpių Lietuvos rašytojų gyvenime – laikotarpis po Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto paskelbimo iki jos praradimo per pirmąją sovietinę okupaciją 1940 m. ir, žinoma, pokaris. Kitaip sakant, gūdus stalininis amžius, tapęs rimtu dvasios išbandymu ne tik didžiosios Sovietų Sąjungos kūrybiniam elitui, bet ir Lietuvos rašytojams. Dalis jų neatlaikė sovietinės sistemos kerų.

Sunkus išbandymas valdžia

Šiek tiek mūsų istorijos abėcėlės. 1940 m. birželio 14 d., kai Vokietijos kariuomenė užėmė Paryžių, Sovietų Sąjunga pajuto pavojų ir tuojau pat įteikė ultimatumą Lietuvai, kuri per 10 val. turėjo sutikti sudaryti naują, sovietams priimtiną Vyriausybę ir įsileisti antrą Raudonosios armijos kontingento dalį. Ultimatumo įteikimas buvo tik formalus žingsnis, nes SSRS jau buvo numačiusi okupuoti Lietuvą. Užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas, įteikdamas ultimatyvią notą, sakė: „Kad ir koks būtų jūsų atsakymas, mūsų kariuomenė rytoj vis tiek žengia į Lietuvą”. Jau buvo aišku, kokį sprendimą Lietuvos vyriausybė priims birželio 15-osios naktį ir kokį atsakymą ryte praneš V. Molotovui.

Tą pačią 1940 m. birželio 15 d. SSRS kariuomenė kirto Lietuvos sieną ir okupavo visą šalį. Netrukus į Kauną atvyko SSRS užsienio reikalų liaudies komisaro pavaduotojas Vladimiras Dekanozovas bei didelė grupė NKVD darbuotojų. Vietiniams padedant jie pradėjo formuoti Maskvai ištikimą Vyriausybę.

Ministras pirmininkas ir, pabėgus Antanui Smetonai, laikinasis prezidentas Antanas Merkys buvo priverstas perduoti valdžią Justui Paleckiui, kuris, konsultuodamasis su V. Dekanozovu ir SSRS įgaliotuoju pasiuntiniu Nikolajus Pozdniakovu, 1940 m. birželio 17 d. sudarė naują Vyriausybę.

Reikia pripažinti, kad ji susidėjo iš dviejų priešingų stovyklų – iš tautiškai nusistačiusių žmonių, kurie Maskvai buvo reikalingi tik todėl, kad naujoji Vyriausybė turėtų pasitikėjimą Lietuvos visuomenėje, ir įsitikinusių komunistų. Pirmajai grupei priklausė trumpai ministru pirmininku buvęs prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, finansų ministras inžinierius Ernestas Galvanauskas ir krašto apsaugos ministras divizijos generolas Vincas Vitkauskas. Daugeliu atvejų juos palaikė tarpines pozicijas užėmę žemės ūkio ministras Matas Mickis ir švietimo ministras Antanas Venclova. Antrai grupei priklausė teisingumo ministras Povilas Pakarklis, vidaus reikalų ministras Mečys Gedvilas ir sveikatos apsaugos ministras dr. Moisiejus Leonas Koganas.

Garsaus dramaturgo klajonės

Čia mums įdomios dvi kūrybiniam elitui priklaususios asmenybės – prozininkas ir dramaturgas V. Krėvė-Mickevičius bei rašytojas A. Venclova. Apie pastarąjį mes žinome išties nemažai, o pirmasis – dzūkas iš Subartonių, mokęsis kunigų seminarijoje, studijavęs slavistiką ir filosofiją Kijeve, Lvove, dėstęs rusų kalbą, literatūrą ir budizmą Baku, buvęs ten konsulu, Vilniuje slapta vedęs savo mokinę iš Baku atsivežtą gražuolę žydaitę ar Kaukazo karaimę Rebeką Karak (priėmusi katalikų tikėjimą ji gavo Onos Marijos vardus). Tolesnė jo veikla klostėsi Lietuvoje: organizavo Klaipėdos sukilimą, draugavo su Antanu Smetona, buvo net vienas iš Tautininkų sąjungos įkūrėjų, derėjosi su SSRS dėl Vilniaus išvadavimo iš lenkų okupacijos.

Po A. Merkio trumpai ėjo ministro pirmininko pareigas, tačiau, 1940 m. liepos 1 d. po derybų su V. Molotovu supratęs, kad Lietuvai nepavyks išvengti okupacijos, atsistatydino. Kaip tik tą dieną marionetinė Vyriausybė paskelbė rinkimus į Liaudies seimą, o liepos 6 d. – Seimo rinkimų įstatymą.

Gi liepos 7 d. uolusis Valstybės saugumo departamento direktorius Antanas Sniečkus patvirtino „Priešvalstybinių partijų: tautininkų, voldemarininkų, liaudininkų, krikščionių demokratų, jaunalietuvių, trockininkų, socialdemokratų, eserų, šaulių ir kt. vadovaujančio sąstato likvidacijos paruošiamųjų darbų ir operatyvinės likvidacijos planą“. Būtent su jo palaiminimu prasidėjo politinės represijos.

Vokiečių okupacijos metais V. Krėvė-Mickevičius buvo tardomas gestapo, bet neįtiko ir grįžusiems sovietams: 1946 m. Lietuvos SSRS liaudies komisarų tarybos pirmininkas Mečislovas Gedvilas jį formaliai atleido iš Mokslų akademijos prezidento pareigų, atėmė jos tikrojo nario vardą ir kartu su Mykolu Biržiška paskelbė „tėvynės – Sovietų Sąjungos išdavikais“. Bet tuomet jau dveji metai, vengdamas bolševikinių represijų, su šeima jis buvo pasitraukęs į Vakarus.

Savo kūryboje, kuri pasižymi tautine senovine istorijos stilistika, V. Krėvei-Mickevičiui pavyko išvengti ditirambų sovietinei sistemai, tuo tarpu A. Venclova ir kiti to meto literatūros klasikai atidavė didesnę ar mažesnę duoklę okupacinei valdžiai.

Liaudies seime – ir sovietams ištikimos kūrėjos

Rinkimai į Liaudies seimą buvo numatyti 1940 m. liepos 14 d., Vyriausiajai rinkimų komisijai vadovavo Vladas Niunka. Rinkimai nebuvo populiarūs, todėl dėl mažo balsavusių skaičiaus jie buvo pratęsti dar vienai – liepos 15 dienai. Per naktį į balsavimo urnas buvo primesta kai kur net daugiau biuletenių negu buvo rinkėjų. Išrinkti buvo visi 79 iškelti kandidatai. Tarp išrinktų buvo nemažai ir kūrybinių asmenybių: kultūros veikėjas, spaudos ir radijo darbuotojas Juozas Banaitis, rašytojai Petras Cvirka, Liudas Dovydėnas, Liudas Gira, tas pats A. Venclova, Justo Paleckio žmona mokytoja Genovaitė Paleckienė, operos solistė Aleksandra Staškevičiūtė ir kiti.

Liepos 23-ąją išrinkta 20 įgaliotinių, kuriems buvo patikėta „kilni“ misija – perduoti SSSR Aukščiausiajai Tarybai „Deklaraciją dėl Lietuvos į stojimo į Sovietų Sąjungos sudėtį“ (rugpjūčio 3 d. prašymas buvo patenkintas, ir Lietuvos SSR buvo inkorporuota į SSRS sudėtį). Tarp tų įgaliotųjų pateko ir poetė Salomėja Nėris. Tai jie ir parvežė Stalino saulę, savo kaitra išėsdinusią gilią žaizdą tautos dvasioje…

Literatūrologė, eseistė dr. Solveiga Daugirdaitė, radijo paskaitoje nagrinėjusi lietuvių rašytojų-moterų likimą ankstyvuoju sovietmečiu, atkreipė dėmesį, kad nuo seno jų skaičius tarp rašytojų buvo nedidelis (prieš Antrąjį pasaulinį karą iš 100 Lietuvos rašytojų draugijos narių tebuvo 16 moterų; 1957 m. biografijų sąvade „Tarybų Lietuvos rašytojai“ iš pateiktų 63 kūrėjų tik 8 moterys), o ir žymiausios klasikės dažniausiai buvo negailestingos socialinės kritikės, užjautusios vargšus, pašiepusios bajorus, simpatizavusios kairiųjų idėjoms. Tik dvi iš jų tarpukariu pasiekė kūrybos viršūnę – tai Salomėja Nėris ir Ieva Simonaitytė. 1944 m. vasarą, bėgdami nuo sovietų, iš Lietuvos pasitraukė 78 rašytojai – apie 80 proc. visų jų, tarp jų – septynios LRD narės.

S. Nėris nepatyrė pripažinimo džiaugsmo ir ramybės

S. Nėriai (Bačinskaitei – Bučienei) teko tikrai nelengva dalia. S. Daugirdaitė rašė, kad ryškiausia tarpukario poetė S. Nėris nepatyrė pripažinimo džiaugsmo ir ramybės: ji mirė vos karui pasibaigus ir tapo parankia sovietinės rašytojos emblema, nutylint aspektus, nepriimtinus sovietų valdžiai: karo metais Rusijos gilumoje rašyti Lietuvos ilgesiu persunkti eilėraščiai išspausdinti tik 1957 m. „Raštuose“, o jos paskutinis rinkinys „Prie didelio kelio“ autentišku pavidalu pasirodė tik 1994-aisiais. Atsiminimuose minima, jog 1945 m. mirtinai sergančiai poetei buvo atneštas jos naujas rinkinys, kurį ji stūmusi nuo savęs: jis išėjęs optimistiniu pavadinimu „Lakštingala negali nečiulbėti“ ir perredaguotas pagal to meto standartus.

Vis dėlto S. Nėris tapo jausmingos ir melodingos rašytojos simboliu ir pateko į visus žymiausių XX amžiaus rašytojų dešimtukus, sudarytus praėjusio šimtmečio pabaigoje. Jos populiarumą lėmė ne tik jos lyrikos, sunkiai išverčiamos į kitas kalbas, kaip ir didžioji dalis poezijos, magija. Neabejotinai turėjo reikšmės ir jos asmenybė, pilna dramatiškų prieštaravimų: už „tarybinės rašytojos“ etiketės slypėjo aiškiai matomas žmogus – impulsyvi graži moteris, katalikiškoje šalyje skelbusi laisvą meilę ir pagal V. Dekanozovo nurodymą parašiusi „Poemą apie Staliną“, perskaitytą 1940 m. rugpjūčio 8 d. SSRS Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, inkorporuojant Lietuvą į SSRS, besiblaškanti ideologijose (nuo katalikybės iki komunizmo), romantiškai maksimalistinių idealų skelbėja (moters esmė – meilė), romantiškai ir mirusi jauna.

1941 m. liepos pabaigoje S. Nėris su ketverių metų sūnumi Sauliumi-Balandžiu, bėgdama nuo vokiečių per Zarasus, Daugpilį, Velykije Luki, Rževą pasitraukė Rusiją, o netrukus iš Maskvos išvažiavo į Penzą. Čia ji parašė ryškiausius savo „sovietinius“ eilėraščius „Sakalai broleliai”, „Tėvynė”, „Kareivio motina”, „Partizanai miškuos” ir kitus, aktyviai dalyvavo literatūriniuose lietuvių rašytojų vakaruose kartu su kitais Stalino saulę parvežusiais lietuvių rašytojais Liudu Gira, Kostu Korsaku, Antanu Venclova. Grįžusi į okupuotą Lietuvą, politine veikla jį jau neužsiiminėjo, o 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje mirė nuo kepenų vėžio. Jos sūnus skulptorius Saulius Bučas, šį talentą paveldėjęs iš tėvo Bernardo Bučo, mirė 2007 m. vasarį, sulaukęs 69-rių.

Duoklė atiduota įvairiai

Taigi, pokaris rašytojams irgi buvo sunkus išbandymas šlove, postais ir pinigais. Savo duoklę sovietinei santvarkai atidavė ne tik talentingas rašytojas ir kartu aktyvus sovietų valdžios atstovas Liudas Gira, 1940 m. išleidęs poemą „Stalino LTSR konstitucija“, sovietinio Lietuvos himno žodžių autorius, iki šiol nevienareikšmiškai vertinamas A. Venclova, bet ir garsus kultūrininkas ir publicistas Liudas Dovydėnas, 1949 m. pasitraukęs į Vakarus ir tik 1998 m. grįžęs į Lietuvą, bet praregėjęs ir dviejose atsiminimų knygose atskleidęs stalinizmo nusikaltimus lietuvių tautai ir žmonijai (dr. Aldona Kačerauskienė laikraštyje „XXI amžius“ rašė, kad L. Dovydėnas sovietmečiu buvo paskelbtas liaudies priešu, stengtasi nutylėti jo gausią kūrybą; nebuvo ji minima nei vidurinėse, nei aukštosiose mokyklose, o vienintelę jo knygą, apsakymų ir novelių rinkinį „Sugrįžimas“ 1988 m. išleido „Vagos“ leidykla).

Tą bjaurią duoklę atidavė ir tokie literatūros korifėjai kaip Paulius Širvys, Eduardas Mieželaitis, Justinas Marcinkevičius – kiekvienas savaip išjautęs, išgyvenęs, savitomis meninėmis priemonėmis, skikrtingais brandos laikotarpiais.

Įdomu, kad V. Lenino gimimo dienai skirtame komunistiniame laikraštyje „Tiesa” 1987 m. balandį, kai Lietuvoj jau dvelkė Atgimimo vėjai, buvo paskelbtos pastarosios Lietuvos literatūros garsenybės dar penktajame dešimtmetyje rašytos eilutės:

Šiandien, Lenino gimimo dieną,

visą dieną apie jį galvosiu:

peržiūrėdamas rytinį laikraštį,

apie jį galvosiu;

imdamas į ranką duonos riekę, apie jį galvosiu;

palydėdamas dukrelę į mokyklą, apie jį galvosiu;

ir matydamas: kaip stato naują namą,

apie jį galvosiu;

kaip aukštai virš miesto skrenda reaktyvinis lėktuvas,

apie jį galvosiu;

kaip šeima į naują butą kraustosi

ir sunkvežimy moteris prilaiko fikusą –

jo lapai tartum vėliava plevena,

apie jį galvosiu…

 

Neskubėti smerkti

Bet neprisiimame sau teisėjo ar kaltintojo vaidmens. Galbūt laikmetis reikalavo lankstumo, sugebėjimo išgyventi, išlaukti savo valandos, kai galėsi laisvai prabilti visu balsu, visa sąžine. Galų gale turėtume skirti tuos, kurie kentėjo savo kūrybinėje nelaisvėje, vilkdami dar ir politinį lažą, kurie buvo mulkinami, pagaliau supratę ir išpirkę savo kaltę, ir tuos, kurie tai darė pataikaudami, atnešę žalą žmonėms ir tautai, patys nesuvokdami ar tyčia šlovinę agresorių ir okupantą, taip atitolinę išsiilgtą laisvės dieną ir suteikę kančių kitiems.

Gal gyvenkime taip, kaip sakoma Naujajame testamente: „Neteisk ir nebūsi teisiamas“? Ar šis Kristaus mokymas tinka visiems laikams ir visiems atvejams? Ko gero.

Taip ir girdžiu, kaip krebžda aštri rašytojo plunksna, braukdama per popieriaus lapą, lyg per neužgijusią tautos žaizdą…