Kuo mums svarbi Ženeva?

Nepasakysiu nieko naujo, kad praėjusią savaitę Ženevoje įvykęs Rusijos ir JAV vadovų susitikimas buvo svarbiausias įvykis ne tik toms didžiosioms šalims, bet ir mums. Nors jame nebuvo pasiekta kokių nors reikšmingų susitarimų, bet pati Amerikos prezidento Joe Bideno intencija pasikalbėti su Vladimiru Putinu milijonams žmonių suteikia šiokią tokią viltį.

Iš konkrečių susitarimų pasiektas tik vienas: abiejų valstybių ambasadoriai vėl grįžta į savo darbo vietas Maskvoje ir Vašingtone. Visa kita, kaip pasakytų aršūs susitikimo kritikai, – šakėmis po vandenį. Nejaugi?

Pasaulis tiek įkaitęs, kad daugelis mūsų iš tokių kelių valandų pokalbių laukia kuo greitesnio padėties pagerėjimo. Bet politikoje taip nebūna. Šaltasis karas tęsėsi visą pokarį ir baigėsi kažkur sulig Berlyno sienos virsmu. Dabar kalbama, kad prasidėjusi antroji jo fazė, paįvairinta hibridiniais karais, technologijų įsiveržimu, vėl žvanginamu branduoliniu ginklu. Todėl kiekvieną žingsnį link dialogo reikia vertinti kaip nemažą pažangą. Šia prasme J. Bideno iniciatyva yra neprastai svarbi. Ji mums suteikia šiokią tokią viltį, net jeigu abiejų didžiųjų valstybių lyderiai šį susitikimą išnaudoja savo tikslams, o jį užgožia pasaulinė COVID-19 pandemija.

Žinoma, pirmiausia turiu galvoje V. Putiną. Rusija sukandusi dantis išgyvena tegul ir negriežtų, bet skaudžių Vakarų sankcijų naštą. Jos prestižas žmogaus teisių srityje, remiant diktatoriškus režimus ir vykdant hibridinius bei informacinius karus, pasaulyje krenta. Koronavirusas su nauja žudančia jėga grįžta, ir jis psichologiškai slegia eilinius rusus. V. Putino režimas raitosi it žaltys, ruošdamasis rudenį įvyksiantiems Dūmos rinkimams: valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ reitingai jau nebe tie… Štai kodėl Kremlius, nors ir sukandęs dantis, sutinka sėsti už derybų stalo.

Galbūt Ženevos samitas nepateisino kitų mūsų lūkesčių: mažai kalbėta apie Baltarusiją, Ukrainą, Navalną ir grėsmes Baltijos šalims. Bet pritariu ambasadoriui Vygaudui Ušackui, kuris tvirtina, kad JAV šie klausimai ne pagrindiniai. „Nereikia stebėtis. Mums atrodo, kad Ukraina, Baltarusija yra pasaulio epicentrai. Svarbiausiai prioritetas Amerikai šiuo metu yra Kinija“, – pabrėžė V. Ušackas ir pridūrė, kad Vašingtoną labiau domina Irano branduolinio ginklo kontrolė, apskritai nusiginklaviumo problemos, Arkties, Afganistano klausimai ir, žinoma, Kinijos bei Rusijos tandemas.

Tad svarstyti, kas daugiau iš šio susitikimo laimėjo, beprasmiška. Niekas. V. Putinas, bandęs nuteikti, kad tai daugiau Vašingtono siekis gerinti santykius su Maskva, grįžo į savo bunkerį ir netikėtai ėmė girti J. Bideną. Pastarasis, nubrėžęs „raudonąsias linijas“ santykiuose su Rusija, nesulaukė V. Putino pažadų, kad jis suks įtampos mažinimo keliu arba nerems A. Lukašenkos. Bet juk ir 1985 m. vykusiame Ženevos susitikime tarp M. Gorbačiovo ir R. Reagano akivaizdžios pažangos nebuvo pasiekta, o netrukus griuvo Berlyno siena, ir SSRS ėmė judėti link Vakarų, rašo  Carnegie.ru portalo vyr. redaktorius Aleksandras Baunovas.

Bet mūsų provincialiam mastytojui (ir net politologui) globalios problemos ne tokios svarbios kaip, pavyzdžiui, per Baltarusijos ir Lietuvos sieną plūstantys pabėgėliai. Ir čia vėlgi nieko nuostabaus: tai skaudus pūlinys, reiškiantis ne tik tarptautinę problemą, bet ir atspindintis geopolitinius santykius. Jeigu norite, jų sprendimas irgi priklauso nuo Ženevos susitikimo.

V.Putinas remia A. Lukašenką, ketindamas didinti Rusijos įtaką vakariniame buvusios SSRS flange. Viskas, ką „batka“ daro, kol kas Kremliaus valdovui tinka. Net ir jo sumanymas „uždusinti“ Lietuvą kontrabanda ir pabėgėliais. Juokingas tai sumanymas, tačiau pastarųjų antplūdis mums susirūpinimą jau kelia. Šiemet į Lietuvą per šią sieną jau persikraustė daugiau kaip 400 pabėgėlių, daugiausia Irako, Sirijos piliečių. Išlaidų yra: Pabradėje pastatytos lauko palapinės, Vengrijos pavyzdžiu bus statoma aukšta tvora. Toliau atvykėlių įkurdinimui, išlaikymui, perkėlimui skirsime milijonus, teks pakęsti jų buvimą Lietuvoje.

Ar kitaip tvarkytis su šiuo srautu negalima? Pasirodo, ne. Tokios tarptautinės taisyklės. Tad privalome kęsti kaimyninės šalies vadovo šizofrenines užgaidas ir …laukti naujos Ženevos, Reikjaviko ar Helsinkio. Tik pasaulio galingieji gali priversti režimus skaitytis su demokratijos normomis, žmogaus teisėmis ir tarptautinės visuomenės vertybėmis. Štai kodėl mums toks svarbus tas nedrąsus Ženevos susitikimas.