Kai jaunas tik ką iškeptas žurnalistas įžengiau į Konarskio g. rūmus, nesitikėjau, kad būsiu paskirtas į radijo propagandos redakciją. Jau anksčiau domėjausi kinu, „Telefilmo” darbais, rašiau diplominį darbą apie dokumentalisto Kazio Musnicko kūryba, rašinėjau prozą ir poeziją, vienu žodžiu, buvau toli nuo politikos, ideologijos ir propagandos, bet štai tau – tapau radijo komentatoriumi.

Redakcijai tuomet vadovavo Antanas Šimkūnas – patyręs radijo „vilkas”, daugelį metų rengęs laidą „Pasaulis per savaitę” („Pasaulis ir Lietuva”). Man jis pasirodė gana rūstus, sausas ir rimtas. O ir kitų „vilkų” buvo pilna redakcija. Mano globėjas, su kuriuo kartu rengdavome kasdieninę 5 min. radijo komentarų laidą, buvo Stasys Patackas, geras solidus vyras nuo Daugų, bitininkas, atidus redaktorius ir patarėjas. Kai pradėjau dirbti, man tebuvo 26-ri, o jam 39-ri, bet tuomet jį laikiau jau… senuku. Mat, koks bjaurus jaunimo požiūris į vyresnius…

Tame pačiame kabinete dirbo bent keliolika eterio įžymybių: redaktoriaus pavaduotojas Antanas Kubilius, atsakingasis sekretorius Robertas Rimgaila, būsima jo žmona Zina Rimgailienė, ateistinių „Akiračių” laidą rengusi, bet paskui pas M. Burokevičių perbėgusi Zina Erbšteinaitė-Gurvičienė, keistuolis žurnalistas Algimantas Krygeris, pramone besidomintis Vytautas Bačius, puikus bendradarbis Domas Jankauskas, žemės ūkio skyriuje – Jonas Ragaišis, Regina Montvilienė, Pranciškus Šliužas, keletas vėliau atėjusių jaunesnių žurnalistų.

Patekau tikrai į rimtą kompaniją. Visada galėjai pasitarti, pasitikslinti, pasiginčyti, nes kiekvienas kolegų – vaikščiojanti enciklopedija. Na, ir, žinoma, gimtadieniai, šventės, gyvenimo nutikimai, šeimų istorijos, šiek tiek politikos, nors nebuvo madinga apie tai diskutuoti. Anekdotai buvo pasakojami tyliai, nes vienu metu buvo pasirašę sutikimus jų neplatinti. Vis dėl to propagandos redakcija!

Kalbėčiau netiesą, jeigu sakyčiau, kad priešinomės sovietinei ideologijai. Pasišaipymai iš partinės politikos, kai kurių veikėjų buvo tylūs, bet kritikos SSRS veiksmams, ypač pokalbiuose su S. Patacku, būdavo dažnai.

A. Šimkūnas kolektyvui mane pristatė sausai, santūriai. Bet po pirmųjų autorinių komentarų pagyrė: va, šviežias žodis, vaizdingas išsireiškimas, nestandartinė mintis. Tiesa, paskui pridūrė: politiniuose tekstuose nereikia peržengti ribos. Kokia ta riba, supratau tik po kelerių metų, kai „peržengęs ribą” gavau pylos, ir pirmininko J. Januičio pavaduotojo radijui Jono Mitalo buvo pasakyta: paskutinis kartas. Tai atsitiko, kai vieną rytą komentarą pradėjau, pratęsdamas jau vakar pasibaigusią Aukščiausiosios Tarybos sesiją. O buvo gūdžios L. Brežnevo stagnacijos laikai…

Nepamenu, kad A. Šimkūnas man kada nors grūmotų papeikimais ar atleidimu. Jis buvo santūrus rimtas vadovas. Jis man tapo tarsi tvirta atspara tolesnei žurnalistinei karjerai – į radijo programų direkciją, vaikų ir jaunimo redakciją, į televizijos apžvalgininkus ir laidų vedėjus. Ir ne tik TVR (vėliau LRT), kur dirbau 17 metų…

Bet kodėl būtent jį dabar prisimenu?

Anądien paskambina A. Šimkūnas ir sako:

– Žinai, noriu su tavimi pasitarti. Parašiau tokią knygą „Lietuva grįžta į pasaulį” – apie tai, kaip lietuvių tauta po visų okupacijų, karų ir kančių atkūrė savo valstybę, apgynė jos Nepriklausomybę, tarptautinį pripažinimą ir grįžo į pasaulį. Atsiųsiu rankraštį. Ką manai, ar ji verta dėmesio?

Tiesą sakant, nustebau, kad buvęs mano bosas, pripažintas tarptautininkas kreipiasi patarimo į savo mokinį.

– Gerai, – nedrąsiai sakau, – paskaitysiu…

Žinojau, kad tai ne pirma A. Šimkūno publikacija. Nustebau, kad 11 metų jis dirbo „Panevėžio balse”, kur sutiko begalę to meto Lietuvos kultūros įžymybių, o 1964 m. įsidarbino Lietuvos radijo ir televizijos apžvalgininkų grupėje. 2011 m. jis apsilankė Panevėžio redakcijoje ir šio laikraščio puslapiuose prisiminė visą žurnalisto kelią. Pasirodo, jis ne tik publicistas, apžvalgininkas, bet ir kraštotyrininkas bei poetas. A. Šimkūnas leido laikrašųtį „RTV bangos”, dirbo „Versmės” leidykloje, buvo serijos „Lietuvos valsčiai” monografijos apie Daujėnus sudarytojas („Daujėnai: gyvenimas ir rezistencija prie Orijos”, 1997), 2012 m. parašė prisiminimų knygą „Susitiksim prie ąžuolo”, 2016 m. leidinyje „Šiaurietiški atsivėrimai” išsėjo išsamus straipsnis apie mokslininką, mecenatą, verslininką dr. Praną Kiznį, 2001 m. išleido knygą „Kalbėsime, kol gyvi” – apie Lietuvos radiją ir televiziją Atgimimo metais, gi paskui – dienoraščius apie Sausio 13-ąją, už kurią 2007 m. jis buvo apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.

Perskaitęs dar teberedaguojamą rankraštį „Lietuva grįžta į pasaulį” prisiminiau, kaip atidžiai A. Šimkūnas kaupė, rinko ir archyvavo įvairią medžiagą apie istorinius įvykius. Jis pats preambulkėje rašo: „Tai dienoraščių knyga. Apie tai, kokį ilgą kelią teko nueiti mūsų politikams ir naujiesiems diplomatams, kol Lietuvą pripažino 182 pasaulio valstybės ir užmezgė su ja diplomatinius santykius, kol Lietuva tapo 50 tarptautinių organizacijų nare, kol įstojo į JT, ES, NATO, ir pasakojama šioje dienoraščių knygoje, apimančioje dramatišką 1985 – 2004 metų laikotarpį.”

Ji prasideda 1985 m. lapkričio 19 – 20 d., kai Ženevoje susitiko SSRS ir JAV vadovaio M. Gorbačiovas ir R. Reiganas su žmonomis Raisa ir Nensi. Vildamasis, kad jų derybos bus vaisingos, autorius pateikia ir savo komentarą: „Gražu kai jų žmonos Nensi ir Raisa dalina šypsenas, pasirašo ant dokumento, kurį įdeda į kapsulę ir užmūrija Raudonojo Kryžiaus muziejaus rūmų pamatuose. Gal tai simboliška, gal tai pranašiška, gal Raudonojo kryžiaus vėliava uždengiama ne tik ta kapsulė, o visa praeitis, kupina nepasitikėjimo, priešiškumo, įtarumo? Gal tos moterys privers vyrus susidraugauti, išgelbėti žmoniją nuo branduolinio košmaro?“.

Pasakui fiksuotuose įvykiuose optimizmo mažiau. „Aštrėja konfliktas ir Lietuvoje tarp konservatyvios, permainų bijančios valdžios ir visuomenės, laukiančios persitvarkymo. Aktyviau ima veikti disidentai, pogrindinių organizacijų atstovai, dvasiškiai. Jų veiklą suėmimais ir teismais tramdo KGB, slepia nuo viešumos, – rašo žurnalistas. – Griežtas užsienio valstybių reagavimas į disidentų ir tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje nepaisant M. Gorbačiovo kalbų apie permainas, verčia valdžią laviruoti, rodyti „demokratiškumą”

1987 m. balandį autorius rašo, kad Lietuvos TV programoje pirmą kartą pasirodo kunigai, o birželį „Televizijos ir radijo komiteto pirmininkas Jonas Januitis pristato iš Maskvos atvykusius sąjunginio TVR komiteto darbuotojus Leonidą Zolotarevskį, Jurijų Peteliną ir praneša, jog mūsų laukia didelis darbas – Maskvoje ir Ženevoje sutarta rengti televizijos tiltą „Vilnius – Ženeva”. Kitų metų sausio įrašas: „„Amerikos balsas” transliuoja savo bendradarbio Algio Dovidonio pastabas apie prievartines nežmoniškumo formas okupuotoje Lietuvoje. Jos esą išryškėjo dabar, viešumo ir persitvarkymo sąlygomis. Vilniškė „Tiesa” vis dažniau mirga visokiais prakeiksmais nacionalizmui, imperializmui, ekstremistams, smerkia rugpjūčio 23 dienos demonstracijos dalyvius“.

Ir taip toliau. Ypač įdomūs įrašai, kaip Maskva ruošėsi tragiškam Vilniaus Sausiui, kaip į įvykius Baltijos šalyse reagavo Vakarai, kuo gyveno rūmai Konarskio gatvėje. Autorius prisipažįsta, kad tomis dienomis „Žurnalistų sąjungoje su žurnalistu D. Mickevičiui sutariame pradėti rinkti medžiagą baltajai knygai – tragiškų įvykių Lietuvoje dalyvių pasakojimus, dokumentus, užsienio radijo atsiliepimus.” Bet, kiek žinau, visus archyvus A. Šimkūnas pradėjo kauopti anksčiau už 1976 m., kai aš įžengiau į jo vadovautos propagandos redakcijos slenkstį.

Knygoje paties jo komentarų nedaug. Vienur kitur prasikiša jo pastangos rinkti medžiagą, dalyvauti Persitvarkymo Sąjūdžio veikloje, žurnalistiniuose renginiuose. Antai po tragiškosios Sausio 13-osios šešioliktą dieną randu įrašą: „Su diktoriumi A. Saduku važiuojame į Naugarduko gatvę, kur iš Aklųjų ir silpnaregių garso įrašų studijos dabar transliuojamos Lietuvos radijo laidos. Atvežiau diktoriams skaityti užsienio radijo stočių pranešimus apie įvykius Lietuvoje. Su A. Saduku šnekame, kaip protingai pasielgta, kad buvo įrengta ši studija, kaip ir Kaune radijo ir televizijos redakcija, iš kur dabar galime transliuoti radijo ir televizijos laidas. Maskva lyg nujausdama tuomet nepritarė tokiems sumanymams. Laimėjo J. Januičio užsispyrimas.”

Autorius nieko neteisia, primygtinai neperša savo nuomonės, bet jo pozicijos aiškios: “Lietuva turi būti ir bus laisva. Šie lūkesčiai pasiteisino” paskutinis įrašas 2004 05 01 liudija: „Lietuvos televizija transliuoja tiesioginį reportažą iš Arijos, kuri dabar pirmininkauja Europos Sąjungai. Čia iškilmingai pakeliamos visų 26 ES valstybių vėliavos. Lietuvos vėliavos pakėlimo ceremonijoje dalyvauja Premjeras A. Brazauskas. Vašingtone taip pat pakeliamos ES ir Lietuvos bei kitų naujokių vėliavos. Iš viso pasaulio plaukia sveikinimai Lietuvai, sugrįžusiai į Europą, į pasaulį.”

A. Šimkūno klausiu:

– Ar bus knygos tęsinys?

– Na, ir taip jau susidarė 270 puslapių. Gal tik redaguosiu, tobulinsiu, nes pats matei: yra klaidelių, netikslumų…

Jis nekalba, kad knyga pasirodys knygynuose. Iš savo patirties žinau, kad tai rizikingas įsipareigojimas. Dabar, kai siaučia virusas, kūrėjai yra tarsi supančioti, o sudarytos sutartys atidedamos. Pažadu: kai nauja tik ką 90-metį pažymėjusio A. Šimkūno dienoraščių knyga šildys mano rankas, vėl prie jos sugrįšiu, siūlydamas ir kitiems grįžti į tuos laikus, kaip Lietuva veržėsi grįžti į pasaulį.