Į Lietuvos Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC, sutrumpintai – Genocido centro) rūmus prie Lukiškių aikštės užeiti manęs niekada netraukė. Sovietinio saugumo pastatas, kurio statybos darbai buvo baigti daugiau kaip prieš 100 metų, 1899 m. spalio 13 d., baugino savo tamsiomis kameromis, žiaurių pokario tardymo rūsiais, niūria Genocido aukų muziejaus aplinka, kurioje baisiomis egzekucijomis prieš rezistencijos dalyvius mėgavosi sovietiniai smogikai. Nepatraukliai atrodė ir senieji, masyvių stalininių baldų, keisto represinio kvapo pripildyti šiuolaikiniai kabinetai, kuriose dirba apie pusantro šimto puikių istorikų, analitikų, archyvų specialistų.

Tiesa, čia užbėgdavau tai kokio TV interviu reikalais, tai į susitikimą ar leidinio pristatymą, o neseniai, rašydamas knygelę apie savo ir žmonos giminių istorijas (tiek tėvas, tiek uošvis čia praleido sunkias tardymų dienas ir naktis), paprašiau vieno darbuotojo pagalbos surasti Jono Iškausko, vieno iš aktyvių Birželio sukilimo dalyvių, kuris vėliau paragavo Sibiro, bylą. Bet atėjo karantinas, ir tos bylos taip ir neatsiverčiau…

 

Tyrimai įaudrino visuomenę

Taigi, tuos rūmus aplenkiu iš tolo. Tačiau jų neaplenkia skandalai, kurie susiję ne tiek su asmenybėmis, kiek su centro veikla. Matyt, ta veikla daug kam arba mina ant senų nuospaudų, arba užgauna jų įsitikinimus. Ne paslaptis, kad mūsų visuomenėje, kuri tik prieš 30 metų išsiropštė iš bendros sovietinio režimo kameros, tebėra daug besiilginčių anų laikų, riebių nomenklatūrinių postų, „kietos rankos“, ar šiaip ginančių represines struktūras atstovavusių artimųjų atminimą. Šitą sluoksnį gerokai suaktyvino ir R. Vanagaitės, M. Ivaškevičiaus kūryba, žydų ir jų gynėjų opusai, iš kitos pusės – istorijos tyrinėtojų V. Rakučio, V. Valiušaičio darbai. Pastarosios pavardės tapo tik katalizatoriumi, kuris atskleidė tiek prieštaravimus centro viduje, tiek visuomenės susipriešinimą. Ypač kai šie mokslininkai įsijungė į pačios įstaigos veiklą.

Jeigu Genocido centras būtų tik „kelnių trynimo“ institucija, niekas į ją nekreiptų dėmesio. Bet prisiminkime, kai jis ėmėsi iniciatyvos 2018 -ųjų pradžioje paskelbti bendradarbiavusių su KGB sąrašus, kilo didžiulis ažiotažas. Žodis „bendradarbiavo“ imtas nagrinėti itin skrupulingai – nuo raštiško sutikimo tapti informatoriumi iki nekalto pokalbio KGB rūmuose ar susitikus su agentu. Bet kokie kontaktai su sovietiniu saugumu, kaip S. Sondeckio, D. Banionio, V. Sladkevičiaus ir kitų žymių žmonių atveju, buvo įvertinti kaip tiesioginis kaltinimas dirbus represinėms struktūroms. Tuomet ne vienas V. Tomkus su „Respublika“ visus šunis ėmė karti ant Genocido centro ir tuometinės jo direktorės T. B. Burauskaitės. O Nepriklausomybės akto signatarai su politikais ėmė aiškintis, kokios gi jėgos nurodė apšmeižti tas garsenybes. Vėliau atvirumas centro vadovei kainavo postą…

 

Netikėta sąsaja

Pernai liepos 1 d. prof. Adas Jakubauskas jį perėmė, turbūt net neįtardamas, į kokią „karštą“ kėdę atsisėda. Prisistatydamas kolektyvui jis sakė širdimi jaučiantis centro veiklos tematiką, nes yra kilęs iš tremtinių šeimos. „Mano močiutė Emilija Jablonskaitė – Asanavičienė 10 metų praleido tremtyje“, – sakė direktorius, o patį centrą pavadino „Lietuvos garbės institucija“.

Iš tiesų, šio Mykolo Romerio universiteto profesoriaus, pagal kilmę totoriaus anksčiau nepažinojau. Domėdamasis savo miestelio žmonėmis, kurie paminėti pernai išleistoje solidžioje knygoje „Balbieriškio parapijai ir bažnyčiai – 500 metų“, prisiminiau prie sinagogos gyvenusius kaimynus Jakubauskus. Totoriaus šeima buvo darbšti, draugiška, o savo auginamais arkliais padėdavo miestelio žmonėms dirbti daržus. Paskui A. Jakubauskas pripažins, kad su jais jį sieja kažkokie giminystės ryšiai, nes pats kilęs iš netoliese, tik per Nemuną esančio Butrimonių miestelio…

Žinoma, to nepakanka, kad pažinčiau šį mokslininką, tyrinėjusį Lietuvos ir kitų Baltijos šalių partinę sistemą, totorių istoriją, aktyvų sąjūdietį, beje, išleidusį poezijos rinktinę. Daugiau jį pažinti leido netikėtai kilusi įtampos banga, kai keletas centro darbuotojų pateko į tam tikrų grupių inspiruotą skandalo akivarą.

 

Pabudo „infliuenceriai“

Plačiai nuskambėjo Seimo nario, karo istoriko ir centro talkininko prof. Valdo Rakučio kalba, pasakyta per Tarptautinę holokausto aukų atminimo dieną. Dėl vieno neilgo sakinio, esą tarp holokausto vykdytojų netrūko ir žydų, ypač getų savivaldos struktūrose, šis specialistas buvo linčiuojamas, o tas linčo teismas aplipo bjauriausiais purvais. Juos drabstė ne kas nors, o ir garsūs žurnalistai. Antai, Andriui Tapinui net užėmė kvapą, kaip konservatoriai „netinkamu laiku netinkamoje vietoje drėbtelti kažką tokio netinkamo“. Rimvydas Valatka porina, kad V. Rakutis bando „mums iškišti seną kaip nacionalizmas su antisemitizmo pamušalu dviejų genocidų teoriją – žydai mus trėmė, o mes jiems už tai!“. Kur buvęs kur nebuvęs visuomenės veikėjas Arkadijus Vinokuras puolė V. Rakutį, primesdamas jam tezę, jog esą „žydai in corpore patys kalti dėl to, kad buvo išžudyti“…

Kone labiausiai apsijuokė žurnalistas Vytautas Bruveris, paskelbęs melagingą informaciją „Lietuvos ryte“ ir ją pavadinęs taip: „Po kaltinimų istoriją verčiant radikalios dešiniosios propagandos bastionu – įtarimai dėl lėšų grobstymo“. Tas „radikalios dešiniosios propagandos bastionas“ – tai Genocido centras, o jo vadovas tariamai prisideda prie lėšų grobstymo paminklų gamybos įmonėje „Sonetas ir ko“, o jos vadovą Motiejų Jakubauską ir centro direktorių neva sieja giminystės ryšiai. Vadinasi, V. Bruverio nuomone, ir pastarasis dalyvavo grobstant lėšas…

Bendrovės vadovas jau paneigė šiuos prasimanymus, vadindamas juos šmeižtu. Tiesą sakant, man taip pat gėda už tokius žurnalistus, kurie galėtų būti geru pavyzdžiu jauniesiems kolegoms. Politologas Vytautas Sinica dar ir klausia: ar Bruveris ir rašo neblaivus?

Profesoriaus bendrapavardžio M. Jakubausko paneigimas paskelbtas svetainėje Voruta.lt. Galėčiau išvardinti dar pulkelį besipiktinančių anais istorijos tyrinėtojais ir pačiu centro vadovu bei jo vadovaujama įstaiga. Tačiau nustebino Seimo reakcija. Tai, kad E. Zingeris pasitraukė iš V. Rakučio vadovaujamos Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos, tėra pigus gestas pasigerinti F. Kukliansky ir radikaliajam žydų sparnui. Bet štai Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, susitikusi su A. Jakubausku, nedrįso aiškiau ir objektyviau įvertinti centro veiklos. Baimė, atsargumas ar abejingumas?

14 visuomeninių organizacijų ir keturių Lietuvos partizanų vardu buvo pasirašytas kreipimasis į parlamento vadovę. Jame pasiūlyta inicijuoti atvirą diskusiją kiek gramozdišku pavadinimu „Dėl profesoriaus V. Rakučio pasisakymų, LGGRTC staigiai iškilusių visai neprognozuotų Holokausto ir sovietinių nusikaltimų problemų ir pačio LGGRTC tarnautojų sukiršinimo“.

 

Akis už akį?

Į konfliktą įsijungė valdžia, kai 17 LGGRTC darbuotojų parašė skundą Seimo vadovybei, kad centro veikla pernelyg politizuota, o jo vadovas autokratiškas, nesirūpina gabiais centro darbuotojais. Visuomet maloniai besišypsanti parlamento vadovė privalėjo susirūpinti. Ir ji susirūpino – Seimo valdyba įkūrė darbo grupę padėčiai šioje įstaigoje ištirti. Mes jau žinome, kad buvęs premjeras Algirdas Butkevičius pagarsėjo kaip uolus „darbo grupių“ kūrėjas, ir tuomet tapo lakus toks posakis: nori numarinti problemą, įkurk darbo grupę ar komisiją…

Bet nepraėjus nė savaitei, Seimą pasivijo kitas atviras laiškas, kurį pasirašė jau 61 Genocido tyrimų centro bendradarbis. Šie darbuotojai nekaršė vadovybės, nelinčiavo kokio nors tyrėjo, o tik maldavo vieno: leisti „visas iškilusias problemas spręsti bendru visų centro darbuotojų sutarimu“, kitaip sakant, įstaigos viduje.

Ar to pakaks? Ar kai kas vėl tarsi kurmiai mėgins raustis po šiuo centru ir jo vadovų kėdėmis? Neabejoju, kad taip ir bus. Netgi aukščiausiame lygyje. Juk neužtils koks Alvydas Nikžentaitis, kuris, kaip rašė žurnalistas Dalius Stancikas savo knygoje „Kūju per Lietuvos istoriją“, pats atskleidė, kad velka sovietinio saugumo šleifą ir galimai yra suinteresuotas kompromituoti mūsų istorinio palikimo tyrėjus. Jis pareiškė nutraukiąs bendradarbiavimą su Genocido centru. Paraginčiau pasvarstyti, ar šis Istorijos instituto direktorius pats tinkamas šioms pareigoms. Neužsičiaups ir A. Vinokuras, dergdamas partizaninį judėjimą ir jo lyderius. Nenuleis rankų dar grupelė įvairaus plauko „visuomenės veikėjų“, kantriai ardančių mūsų valstybės institucijų ir istorinės atminties pamatus.

Ar tai ne grėsmė nacionaliniam saugumui?

„Galime patikinti, kad centre priimami sprendimai pagrįsti pagarba, tarpusavio pasitikėjimu, racionalumu, profesionalumu ir orientuoti į siekiamą rezultatą“, – teigiama 61 pasirašiusio

laiške. Jame primenama, kad LGGRTC tiria visas genocido bei nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui apraiškas ir Lietuvos gyventojų persekiojimą okupacijų metais, taip pat ginkluoto ir neginkluoto pasipriešinimo okupacijoms procesus, inicijuoja genocido organizatorių ir vykdytojų teisinį įvertinimą, įamžina laisvės kovotojų ir genocido aukų atminimą.