Tikslas – atkurti autonomiją?

Prieš paspaudžiant kompiuterio klavišą, kad parašyčiau komentarą apie lenkus Lietuvoje, akyse iškyla  nedidelė anų laikų žurnalisto ir švietėjo Viktoro Biržiškos 1936 m. leista knygelė žaliu viršeliu „Neužgyjančios žaizdos“ su paantrašte „Atsiminimai iš Vilniaus 1920 – 1922 m.“1. Joje aprašytas tik pusantrų metų laikotarpis nuo to 1920 m. spalio, kai L. Želigovskio okupacinė kariauna įžengė į Vilnių. Bet tuose atsiminimuose – visa krašto okupacijos Golgota (taip pavadinta ir Viktoro brolio Mykolo B. Šėmio slapyvardžiu pasirašyta 1930 m. išleista kronika „Vilniaus Golgota“2).

Senos žaizdos moko

1920-ųjų spalio 9 d. 15 val. Vilniuje jau zvimbė kulkos, prasidėjo plėšimai, suėmimai, žydų žudynės. Lenkų kareiviai tą pačią dieną nušovė 30 Vilniaus žydų. Šie ėmė bėgti, ir iš viso iš Vilniaus krašto per 19 okupacijos metų pasitraukė 50 tūkst. žydų. Vilniaus intelektualus, bandžiusius kurti lietuviškas organizacijas ir leisti savo laikraščius, grūdo į kalėjimus…

Nuo Liublino unijos iki ATR padalijimo draugystė su lenkais buvo sukompromituota vienu mostu – Suvalkų sutarties sulaužymu ir pasalūnišku J. Pilsudskio įsakymu L. Želigovskiui žygiuoti į Vilnių. Šiandien tai jau istorija. V. Biržiškos knygelės ir nebūčiau prisiminęs, jeigu ne nauji radikaliosios lenkų mažumos ženklai, rodantys, kad 20-ųjų metų istorija juos įkvepia, o mus pamoko.  Juo labiau, kad tam tikra prasme ji pasikartojo jau 9-ajame dešimtmetyje, Vilniaus krašte kuriant lenkų autonomiją ir prašant M. Gorbačiovo čia įvesti tiesioginį prezidentinį valdymą…

Lenkų aktyvistai šios temos nemėgsta.

Kai kažkada, sekdamas buvusiu tautininkų lyderiu Gintaru Songaila, parašiau apie 1990-1991 m. kurtą „Tarybų socialistinę lenkų autonomiją“, kurią pasmerkė ir šv. Tėvas Jonas Paulius II, ir dabartines tokios autonomijos apraiškas, LLRA propagandistai gerokai pyktelėjo. Esą kam čia aitrinti senas žaizdas, kai dabartinė Lietuvos valstybė tiesia gražių santykių kelius su Varšuva.

Geri santykiai su kaimynais yra tarp Lietuvos prioritetų. Bet tuos kelius grįsti reikia iš abiejų pusių. Neseniai rašėme apie bene penkių Lietuvoje veikiančių Lenkijos TV kanalų pasirinkimą, kai kaimynai, ten gyvenantys tūkstančiai lietuvių tegali rinktis iš vienos Lietuvos televizijos, ir tai tik Suvalkų krašte. Buvęs premjeras S. Skvernelis palaimino ir dar vienos TV stoties TVP Wilno steigimą, kurios pavadinimo bent jau vienas segmentas stebina nelietuviška rašysena. Kas tai – Lietuvos sostinė – ne Lietuvoje?

Lenkai surašys savuosius

Bet šįkart dar apie vieną akibrokštą. Kaip žinome, sausio pradžioje Statistikos departamentas pranešė apie visuotinį gyventojų surašymą. Nuo sausio 15 d. jis jau pradėtas visoje šalyje, bet nedalyvaujant surašinėtojams, o elektroniniu būdu. Duomenys bus gauti iš oficialių valstybės registrų. Internetu šiuos duomenis galima papildyti – apie tautybę, užsienio kalbų mokėjimą, išpažįstamą tikėjimą.

Priminsime, kad gyventojų surašymai prasidėjo dar LDK teritorijoje 1528 m., bet šis ir vėlesni buvo epizodiniai ir daugiausiai rėmėsi bažnyčių inventoriais bei ataskaitomis. Pirmas visuotinis surašymas vyko Rusijos imperijoje 1897 m., o nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje jis surengtas 2001 m., gi paskutinis – 2011 m. kovą. Tuomet Lietuvoje gyveno 3,054 mln. gyventojų. Tuomet 84,2 proc. visų Lietuvos gyventojų buvo lietuviai, 6,6 proc. – lenkai, 5,8 proc. – rusai, 1,2 proc. – baltarusiai, 0,5 proc. – ukrainiečiai, 0,6 proc. – kitų tautybių gyventojų.

Bet štai dalis iš tų 6,6 proc. (tai maždaug 201 tūkstantis tuomet gyvenusių Lietuvoje lenkų) sugalvojo, kad Vilniaus krašto lenkų tautybės gyventojus reikia surašyti atskirai. Tokį sprendimą Lietuvos lenkų sąjungos Vyriausioji valdyba vienbalsiai priėmė 2021 m. sausio 14 d. BNS paskelbtame nutarime priekaištaujama, kad per ankstesnius surašymus buvo netikslumų ir statistinių neatitikimų, susijusių su deklaruojama tautybe, lyginamaisiais ir informaciniais tikslais. Jame nuogąstaujame, kad „šiuo metu vykstantis gyventojų surašymas neparodys realaus lenkų Lietuvoje skaičiaus. Informavimo kampanijos šiuo klausimu valstybės institucijos ir Statistikos departamentas beveik nevykdo, todėl daug gyventojų nežino apie tokią galimybę. Tai reiškia, kad nėra suinteresuotumo parodyti realų lenkų Lietuvoje skaičių, taip pat neatmestina rezultatų klastojimo galimybė, kad būtų galima nuslėpti tikrą padėtį bei lenkų tautybės asmenų ar kitų tautinių mažumų skaičių.“

Kitaip sakant, Vilniaus krašto lenkus bandoma išskirti iš visų Lietuvos piliečių, pabrėžiant jų ypatingą padėtį mūsų valstybėje, įtariant valstybės institucijas, kad jos gali nesąžiningai atlikti savo pareigą, net nuslėpti tikrąjį lenkų skaičių.

Lenkai telkiami ateičiai

Tad koks gi tokio surašymo tikslas? Seimo Pirmininko pirmojo pavaduotojo Jurgio Razmos kreipimesi į Vyriausybę, kuris paskelbtas jo „Facebook“ paskyroje, teigiama: „Nesunku įžvelgti siekius – tokiu būdu užfiksuoti kuo daugiau lenkų tautybės žmonių. Neatmestina, kad kai kurie į tokį surašymą pakliuvę žmonės gali būti verčiami įrašyti minėtą tautybę, nors gal būtų ketinę tautybės nenurodyti ar rašyti kitą tautybę.“ Parlamentaras mano, kad, „žinant, jog svarbiausi administraciniai postai daugelyje Vilniaus krašto savivaldybių priklauso minėtos organizacijos atstovams, nesunku įvertinti, kad žmonėms gali būti sudėtinga nepaklusti tokio surašymo organizatorių siūlymams.“ LLS sprendime rašoma, kad šiai akcijai pritarė „daug šalininkų ir lenkų organizacijų, įskaitant Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugiją „Macierz Szkolna“, Katalikiškąją Lietuvos lenkų draugiją, Lietuvos lenkų rinkimų akciją -Krikščioniškų šeimų sąjungą.“

Gali kilti ir kitų klausimų: ar turi teisę visuomeninė organizacija rinkti ir kaupti žmonių asmeninius duomenis? Kas gali užtikrinti, kad surinkti gyventojų duomenys nebus pakeisti, kad jais nebus manipuliuojama, kad nebus bandoma sukelti abejonių dėl Statistikos departamento surinktų duomenų patikimumo? Galų gale kas šį lenkų surašymą finansuoja? Juk Vilniaus krašto seniūnijose dirbs šios akcijos koordinatoriai, pavaldūs LLS vicepirmininkei E. Tamošiūnaitei, šie atstovai paskirs surašinėtojus, kurie lankysis gyventojų namuose ir kartu ves atitinkamą agitaciją…

Klausimų kyla tikrai daug. Ne paskutinėje vietoje – politinė tokios lenkų akcijos potekstė. Štai kada praverčia istorinė atmintis.

Per 1920 m. Vilniaus krašto okupaciją ir per 1990 – 1991 m. lenkų „platformininkų“ bandymus atplėšti šį kraštą nuo nepriklausomos Lietuvos mes įsitikinome, kad ta atmintis amžiais turi likti gyva. Vadinamoji Lenkų autonomija gali atgyti ir šiandien. Kaip rašė Edmundas Ganusauskas savo knygoje „Penktoji kolona“3, tą Kovo 11-ąją balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto, tarp susilaikiusių deputatų buvo vėliau už Vilniaus krašto autonomiją pasisakę lenkų radikalai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianiecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč, Edvardas Tomaševičius. L. Jankelevičius – buvęs LKP Šalčininkų rajono I sekretorius, vėliau atgailavęs už savo veiksmus ir 2000-aisiais pelnęs prezidento V. Adamkaus malonę. Tiesa, kai kurie jų tapo lojalūs Lietuvos valstybei. Gi LRA-KŠS pirmininko Valdemaro Tomaševskio tėvas Vladislavas buvo autonomininkų koordinacinėje taryboje. O ir šiandien V. Tomaševskis vis dar pasipuošia tai Lenkijos vėliavos spalvų, tai dryžuota Georgijaus juostelėmis.

Kas gali paneigti, jog šis lenkų surašymas rengiamas tam, kad juos ne tik suskaičiuotų, bet ir sutelktų bendram tikslui – vienytis ir kilti į kovą už naują Vilniaus krašto autonomiją. Tautiniu pagrindu buriama ši Lietuvos gyventojų dalis taptų patikima atrama lenkų radikalams teisiškai stumti valstybės ardymo idėją. Vienas iš Seimo vadovų ne tik ragina Vyriausybę išsiaiškinti tokio surašymo teisėtumą, bet ir užkirsti kelią naujoms „autonomininkų“ užmačioms. VSD taip pat neturėtų likti nuošalyje.

  1. Viktoras Biržiška, Neužgijusios žaizdos, Kaunas, 1936.
  2. B. Šėmis, Vilniaus Golgota. Okupuotosios Lietuvos lietuvių darbo ir kančių 1919-1928 metų dienoraštis, Kaunas, 1930
  3. E. Ganusauskas, Penktoji kolona, Vilnius, 1996.

Leave a Reply