Ko pykstame ant valdžios?

Kai skaitytojas į rankas paims šį laikraštį, greičiausiai Lietuva po Kovo 11-osios jau turės 18-ąją Vyriausybę. Nelengva jos formavimo procedūra, kai į ją kiek dirbtinai įsijungė pats Prezidentas, į šalį nustūmė gyvybiškai svarbius, netgi tautos išlikimą sąlygojančius reiškinius.

Bet padarykime trumpą ekskursą į praeitį.

Prieškariu per 22 metus, nuo 1918 m. vasario 16-osios iki 1940 m. birželio 15 d., buvo suformuota 21 Lietuvos Vyriausybė. Trumpiausiai išsilaikė IV-asis Prano Dovydaičio vadovaujamas ministrų kabinetas – vos mėnesį ir pirmasis – Augustino Valdemaro – tik 45 dienas. Gi ilgiausiai – net 9 metus, 1929 – 1938 m. – ministrams per keletą kadencijų vadovavo Juozas Tūbelis. Ko gero, sunkiausias periodas atiteko 21-osios vyriausybės vadovui Antanui Merkiui, nors šiame poste jis išbuvo vos pusmetį – iki pirmosios sovietinės okupacijos.

Bet ši statistika nieko nereiškia, jeigu nepažvelgsime, kokiomis sąlygomis ir kokios tos vyriausybės buvo, rašiau prieš penkerius metus žurnale „Apžvalga“. Anais laikais kažkoks patriotas jas pavadino „lepšėmis“, turėdamas galvoje to meto politinius sūkurius Lietuvoje, aplink Lietuvą ir apskritai pasaulyje, ir tai, kad Lietuva nesipriešino ją užgriuvusioms negandoms. Nepaisant iki pat lemtingos ultimatyvios nakties savo diktatoriška ranka valdžiusio prezidento Antano Smetonos, kone visi paskutiniai ministrų kabinetai buvo testuojami lemtingų geopolitinių įvykių – lenkų užgrobtos Vilnijos, vokiečių pavergto Klaipėdos krašto, po Molotovo – Ribentropo pakto sekusių Rytų Europos pasidalijimų, atūžiančio karo grėsmės, sovietinės okupacijos, Žiemos karo tarp SSRS ir Suomijos.

Nėra ko lyginti, dabartinis laikmetis Lietuvos valdžiai yra lengvesnis.

Ir vis dėl to sutikime, kad 18-osios Vyriausybės gimdymas vyko nebe komplikacijų. Po Seimo rinkimų į valdžią atėjusi liberalioji dauguma ketino viską sutvarkyti per keletą dienų, bet premjerės Ingridos Šimonytės įkarštį atvėsino pats Prezidentas, sumanęs kandidatams į ministrus surengti rimtą egzaminą. Tiesa, tokios „egzaminų sesijos“ buvo rengiamos ir anksčiau. Studentiškais terminais tariant, ypač sunkiu „kirviu“ čia norėdavo pasirodyti Dalia Grybauskaitė, išvaikiusi keletą kabineto narių dėl anglų kalbos nemokėjimo.

Gitanas Nausėda taip žemai nenusileido, nebent dėl prastos užsienio kalbos papeikdamas būsimą krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską. Tačiau Prezidentas, pamiršęs kur kas svarbesnius dalykus, dvi savaites atsidėjo 14 ministrų atrankai. Apžvalgininkai tvirtina, kad tai buvo daugiau viešųjų ryšių akcija, o ne nuoširdus noras patvirtinti veiksmingą ir kompetentingą 18-ąją Vyriausybę.

Galima ginčytis, ar šalies vadovas turi teisę ir kokiu laipsniu tvirtinti ar atmesti Premjero pateiktas kandidatūras. Politikai sako: susiklostė jau tokia praktika… Konstitucinės teisės žinovas Vytautas Sinkevičius teigia, kad, realizuodamas šią teisę, Prezidentas turėtų pateikti ir aiškius argumentus, motyvuoti, kodėl jam viena ar kita kandidatūra nepriimtina. Jeigu I. Šimonytė su tuo nesutinka, tada „ji arba valdančioji dauguma galėtų kelti klausimą, ar prezidentas nepiktnaudžiauja savo įgaliojimais, ar jis juos tinkamai vykdo“, – portalui DELFI kalbėjo profesorius.

Socialinės psichologijos specialistai tvirtina, kad išryškėjo dar viena tokių Prezidento manevrų pusė. Naujoji Premjerė – buvusi jo kolegė ir pagal tarnybą, ir pagal darbo pobūdį. Jie lyg ir bičiuliai. Kita vertus, jausdamas, jog I. Šimonytė turi sukaupus didesnį vykdomosios valdžios kapitalą, o G. Nausėda yra naujokas politikoje ir valstybės tarnyboje, šalies vadovas ryžtasi pademonstruoti jai savo viršenybę, primygtinai kruopščiai atrinkdamas naują ministrų kabinetą.

Tai gal ir nepakenks jųdviejų santykiams, tačiau bendram nacionaliniam interesui ši trintis tikrai daro žalos. Dar ji didesnė todėl, kad į šalį nustumiamas ir kitų metų biudžetas, kurį, kaip tvirtina naujoji dauguma, Saulius Skvernelis paliko „pusžalį“, ir kova su stiprėjančia COVID-19 banga, kurią likimo valiai palioko senoji Vyriausybė. Ar dažnai girdėjote, kad Prezidentas nedelsiant pareikalautų naujo veiksmingo kovos su pandemija plano? Ar šį opų visai tautai klausimą jis akcentavo susitikimuose su kandidatais į ministrus? Ar reikalavo iš laikinojo Premjero ryžtingesnių ir skubių karantino veiksmų, o ne tik draudimo grupuotis daugiau kaip dviem žmonėm?

Mūsų valdžios veiksmuose dar daug pozos, galios demonstravimo, pragmatinių išskaičiavimų, politinės (o gal ne tik?) naudos sau ieškojimo, o ne pasiaukojančio darbo žmonių labui.