Kai pergalė prilygsta agresijai…

Beveik metus įvairiuose Suvalkijos kaimuose nuo mobilizacijos į sovietinę kariuomenę slapstęsis, mano tėvas, statęs ir įrenginėjęs namus, pagaliau buvo sučiuptas, kai grįžo pasikeisti drabužių. Iki karo pabaigos buvo likę keletas savaičių, bet jo kanonada Europoje dar ilgai netilo. Su kitais miestelio vyrais jis buvo išgabentas į Vengriją kariuomenės užnugaryje vežimu gabenti maisto produktus.

Tarnyba nebuvo sunki ir tetruko kokį pusmėnesį, ir netrukus po Gegužės 8 – osios jis grįžo namo. Iš šio prievartinio užsienio parsivežė įdomių pasakojimų, kurių vieno fragmentą prisimenu iki šiolei: Vengrijoj už obuolių vagystę iš privataus sodo savininkas sučiuptam vagišiui galėjo nukirsti ranką, ir jis net nebūtų teisiamas… Ši detalė tuometinėje sovietinėje grobstymo sistemoje daug kam darė įspūdį.

Po kokio dešimtmečio tėvas buvo kviečiamas į Pergalės dienos minėjimą, bet nėjo: ką kaimynai pasakys… Tik kitą dieną miestelio vykdomojo komiteto pirmininkė atnešė jam skirtą dovaną – nuotraukų albumą, kurį kaip sovietinę relikviją turiu iki šiol.

Dar ilgai po karo toje aplinkoje, kurioje augau, į sovietinę Pergalę žmonės žvelgė su tam tikru įtarumu. Juk frontui slenkant į Vakarus, prasidėjo antroji sovietinė okupacija, kuri nuo pat 1944-ųjų vasaros virto tikru lietuvių tautos genocidu. Po kelerių metų tėvas, kaip „kariavęs prieš fašistinius okupantus“, už dalyvavimą stribo egzekucijoje buvo išsiųstas aštuoneriems metams į Kazelsko lagerį…

Šiandien mes sakome: tai buvo ne mūsų karas, Lietuva buvo okupuota ir prievarta inkorporuota į SSRS sudėtį, Pergalės dieną tegul švenčia tie, kas mano, kad Raudonoji armija iš tikrųjų „išvadavo Europą iš nacizmo“. Žmogiškąją prasme mes gerbiame visus žuvusius tame Stalino ir Hitlerio susirėmime, net ir tuos, kurie kariavo 16 – oje lietuviškoje šaulių divizijoje bei padėjo galvas ir sveikatą už kitą okupacinį režimą.

Tačiau Lietuvos valstybei  gegužės 9 – osios „Pergalė Didžiajame Tėvynės kare“ reiškia dar vieną tragediją, užsitęsusią beveik pusę amžiaus. Štai kodėl Seimo narių grupė praėjusią savaitę registravo Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymo pataisą, kuria siekiama įtvirtinti SSRS agresijos prieš Europą dieną. Tiesa, ji būtų pažymima rugsėjo 17 – ąją, kai nusikalstamas 1939 m. Molotovo – Ribentropo paktas sudarė sąlygas Raudonajai armijai beveik po mėnesio įsiveržti į Lenkiją ir okupuoti visą Rytų Europos pakraštį. Jau rugsėjo 22 d. Breste įvyko jo perdavimo sovietams ceremonija, parade drauge žygiavo vermachto ir Radonosios armijos pulkai, paskui gertas vokiškas alus ir “Sovetskoje šampanskoje“…

Dar po kelių savaičių, spalio 12 – ąją perdavus Vilnių Lietuvai, į ją sugužėjo apie 30 tūkstančių sovietinių karių. Kitų metų birželį jų skaičius Lietuvoje pasiekė 130 tūkstančių. Taip Kremlius puolė įgyvendinti kažkada nepavykusią Lenino brandintą „revoliucijos eksporto į pasaulį“ idėją. Stalino flirtavimas su Hitleriu tik padėjo šiems grobuonims pasidalinti Europą.

Seimo narių iniciatyva ypač suerzino Maskvą. V. Putinas dar pernai, komentuodamas slaptuosius pakto protokoilus, apkaltino Lenkiją, kad šį pati dalyvavo Čekoslovakijos pasidalinime, o sovietiniai daliniai į Lenkiją įžengė po to, kai jos vyriausybė prarado savo teritorijos kontrolę. Vadinasi, prie mirštančiojo suskrido keli maitvanagiai, vienas iš jų – SSRS…

Bet V. Putinas priešinasi tam, kad stalinizmas būtų prilygintas nacizmui. „Tai daugiau negu cinizmas“, pareiškė jis naujienų agentūrai „Interfax“. Šių metų pradžioje, kai Lenkijos Seimui buvo pateiktas rezoliucijos projektas, atmetantis rusišką Antrojo pasaulinio karo traktavimą, V. Putinas jau nesirinko žodžių: jis buvusį Lenkijos pasiuntinį Vokietijoje išvadino „niekšu ir antisemitine kiaule“…

Šiemet sovietinė Pergalės diena tiek Rusijoje, tiek pasaulyje pažymėta santūriai. Tik Baltarusijos lyderis A. Lukašenka kupinas karinio patriotizmo. Jis vis dar įsitikinęs, kad ant šio arkliuko galima sėkmingai nujoti į dar vieną prezidento kadenciją.

Leave a Reply