Sutarimas dėl Sirijos reiškia stabilumą pasaulyje

Kai kalbame apie „arabų pavasarius“, tai yra revoliucijas islamo šalyse, negalima nurašyti rytietiškų šių vidaus konfliktų ypatumų. Svarbiausias jų – privesti savo šalį prie prarajos atbrailos ir tik tuomet pasiduoti tarptautinės visuomenės reikalavimams ir atsitraukti. Vaizdžiai tariant, liūtas už ūsų tampomas tol, kol jis atsibunda ir grėsmingai suriaumoja. Šis geopolitinis dėsnis tinka ir Sirijai.

Viskas prasidėjo 2011 m. pavasarį taikiais protestais, kurie baigėsi žiauriais Sirijos armijos vykdytais sukilėlių numalšinimais. 2011 m. liepos mėn. armijos dezertyrai susibūrė į Laisvąją Sirijos armiją ir pradėjo formuoti kovotojų dalinius. Opozicijoje dominavo musulmonai sunitai, o vyriausybėje – alavitai. Pagal įvairius šaltinius, įskaitant Jungtines Tautas, per pustrečių metų žuvo daugiau nei 100 000 žmonių. Dėl karo iš Sirijos pabėgo apie 650 000 žmonių – daugiausiai į Jordaniją, Iraką, Libaną ir Turkiją. Kitais duomenimis, namus palikti buvo priversti daugiau kaip šeši milijonai (iš jų apie milijonas – vaikai), o zarino dujų ataka rugpjūčio 21 d. opozicijos kontroliuojamame Damasko priemiestyje Gutoje, nusinešusi daugiau kaip 1700 gyvybių, į baltus audeklus suvyniotų žuvusių vaikų vaizdu turbūt įsirėžė ne į vieno TV žiūrovo atmintį. Besitęsiant pilietiniam karui, didėjo nuogąstavimų, kad šalis gali susiskaldyti ir nustoti funkcionuoti kaip valstybė.

Bet nuogąstavimai nepasitvirtino. Apžvelkime regioną.

Kaip 2011-ųjų balandžio „Apžvalgoje“ rašė Edita Mieldažė, apibendrinusi revoliucijų arabų šalyse raidą ir priežastis, tą pavasarį Tunise ir Egipte buvo nuversti ilgamečiai diktatoriai, o neramumai domino principu persimetė į Jemeną, Jordaniją, Alžyrą, Bahreiną, Maroką. Vienur jie baigėsi vidiniais kataklizmais, kitur, represijas kaitaliojant su nuolaidomis opozicijai, tragedijų išvengta.

Tų pačių metų vasarį Sirijoje, valdomoje autoritarinio prezidento Basharo al-Assado ir kenčiančioje nuo korupcijos, nedarbo ir skurdo, protestuotojai irgi išreiškė savo nusivylimą valdžia. Pats B. al-Assadas viešai pabrėžė, kad ,,yra atsparus tokiems neramumams kaip Egipte ar Tunise”, ir akcentavo, kad Artimiesiems Rytams aušta nauja era, tačiau savęs ir Sirijos toje eroje jis nemato. Tuomet gerų poslinkių buvo: po protestų Sirijoje valdžia atšaukė 5 metus galiojusį draudimą prisijungti prie ,,Facebook” ir kitų interneto svetainių, motyvuodama draudimo neefektyvumu. Protestuotojai šį žingsnį veikiau suvokė kaip savo laimėjimą. Tiesa, ta pergalė tapo tik rimtesnių susidūrimų kanonada.

Visą tą laiką įvykiai Sirijoje buvo atidžiai sekami tiek iš Vašingtono, tiek iš Maskvos. Analitikai sutarė, kad, kaip ir visi Artimieji Rytai (ir ne tik šis regionas), Sirija yra JAV ir Rusijos interesų susikirtimo vieta. Kuo gi traukia Damaskas šias didžiąsias valstybes?

Sakoma, kad labiausiai joms kvepia nafta. Tačiau Sirija teturi 0,3 mlrd. tonų jos atsargų, taigi, ji užima tik 33 vietą pasaulyje (kitais duomenimis, Damaskas disponuoja 50 mlrd. tonų naftos ištekliais). Ji taip pat nėra svarbus žaidėjas naftos gavybos rinkoje. Daugiausiai šios žaliavos ji išgaudavo 2002 m. (apie 700 tūkst. barelių per dieną), o 2010–2011 m. – tik 320–350 tūkst. Palyginti: Libija išgauna 1,4–1,8 mlrd. barelių, o visi Artimieji Rytai – 28,5 mln. (pasaulio šalių poreikis – iki 89 mln.). O pastaraisiais metais, įvedus sankcijas Damasko režimui, gavyba nukrito iki 50–70 tūkst. barelių per dieną.

Tačiau analitikai pabrėžia, kad, net ir nebūdama svarbi šios energetinės žaliavos tiekėja, Sirija vis vien traukia didžiųjų pasaulio valstybių, nuo 2008 m. patekusių į sunkius krizės gniaužtus, dėmesį. Rusija pati apsirūpina energetiniais ištekliais ir didelę jų dalį eksportuoja, o JAV yra beveik visiškai priklausoma nuo tiekėjų iš Artimųjų Rytų (daugiausiai – Saudo Arabijos).

O štai kalbant apie prekybą ginklais viskas apsiverčia aukštyn kojomis.

Pernai kovo mėnesį paskelbtais Stokholmo tarptautinio taikos mokslinių tyrimų instituto duomenimis, ginklų tiekimas Sirijai nuo 2007 iki 2011-ųjų išaugo beveik 600 proc., palyginti su ankstesniais penkeriais metais. Didžiąją dalį ginklų tiekia Rusija. Instituto pranešime teigiama, kad Rusija ir toliau tiekia ginklus Sirijai, tuo tarpu JAV, Europos Sąjunga ir kiti 2011 m. įvedė ginklų embargą, kaip atsaką Sirijos prezidento Basharo al-Assado pajėgų panaudojimui smurtiniam protestų slopinimui. Gi Rusijos ginklų tiekimas pastaruosius penkerius metus sudarė 78 proc. viso Sirijos ginklų importo, arba net 580 proc. jos importo prieaugio. Kitaip sakant, Rusija gina savo ginkluotės rinkas, nes Artimųjų Rytų regionas nuo seno buvo milžiniškas SSRS, o dabar Rusijos ginklų turgus.

Tik šiemet, pradėjus derybas su Vašingtonu dėl Sirijos režimo, Maskva trejiems metams sulaikė naikintuvų MiG–29M/M2 tiekimą, taip pat atidėjo kitų karo lėktuvų ir priešraketinės gynybos kompleksų pristatymą.

Prieš pat sankcijų įvedimą Sirijos ekonominė padėtis buvo gana stabili. TVF duomenimis, 2010 m. jos BVP sudarė beveik 60 mlrd. JAV dolerių. 2005 m. jo prieaugis buvo 2,3 proc., o valiutos rezervai – 4 mlrd. dol. Bet tai gana skurdi šalis: vieno gyventojo pajamos sudaro tik 2410 dolerių per metus, o užsienio skola (be karinio įsiskolinimo) – 6 mlrd. Tiesa, infliacija čia nedidelė – tik 2 proc., bet nedarbas siekia net 20 proc., o tarp jaunimo – net 30 proc. Kai kuriuos makroekonominius rodiklius galima nurašyti rytietiškoms ypatybėms ir jų jokiu būdu negalima automatiškai lyginti su Vakarų šalių.

Bet 2011 m. įvestos sankcijos B. al-Assado režimui pridarė nemažai nuostolių. Seko biudžeto įplaukos iš žemės ūkio produktų pardavimo (tik trečdalis Sirijos žemių tinkamos žemdirbystei). 2012 m. gegužės mėnesį užfiksuota, kad nuostoliai dėl sankcijų pasiekė 4 mlrd. dol. Šių metų sausio 13 d. Sirijos užsienio reikalų ministerija nusiuntė laišką JT Saugumo Tarybai, pranešdama, kad neramumų metu sukilėliai prekybiniame pramoniniame Alepo mieste išgrobstė apie 1000 įmonių, o visą turtą ir prekes neteisėtai išvežė į Turkiją, o jos pasienio tarnybos tam nesutrukdė.

Ilgą laiką Sirijos režimo lyderis laikėsi tvirtai ir net nežadėjo nusileisti opozicijai, reikalaujančiai jo atsistatydinimo. Jis naudojosi nevykusiais Saddamo Husseino ir Muammaro Gaddafi pavyzdžiais – riaušėmis ir represijomis puolė malšinti į gatvės išėjusias protestuotojų minias. 2012 m. gruodžio 11 d. JAV oficialiai paskelbė, kad B. al-Assado nelaiko Sirijos lyderiu ir atvirai remia ginkluotą opoziciją – Sirijos nacionalinę koaliciją (SNK), susikūrusią Kataro sostinėje Dohoje lapkričio 11-ąją. Ši koalicija, kurią remia JAV, visos 27 ES šalis ir kitos valstybės, pagrindiniu savo tikslu paskelbė B. al-Assado nuvertimą.

Tačiau JAV ir Rusijos santarvė Sirijos klausimu išmušė pagrindą iš po SNK kojų: po dviejų savaičių derybų rugsėjo 21 d. vėlų vakarą JT Saugumo Taryba pritarė Rusijos ir JAV diplomatinių tarnybų vadovų Sergėjaus Lavrovo ir Johno Forbeso Kerry sukurtam planui ir priėmė rezoliuciją dėl Sirijos cheminio ginklo sunaikinimo. Pirmiausia, šis sutarimas padarė galą Vašingtono grasinimams panaudoti jėgą sprendžiant Sirijos klausimą, antra, tapo nereikalinga ilgai laukta Jungtinių Tautų ekspertų išvada dėl rugsėjo 21 d. Damaske surengtos cheminės atakos, kurios metu žuvo iki 1729 žmonės.

Lieka tik pridurti, kad B. al-Assadas sutiko su tokiu sprendimu, ir jau spalio 7 d. cheminio ginklo atsargos, kurių Damaskas sukaupęs apie 1000 tonų, buvo pradėtos naikinti. Baigti šį procesą numatyta iki kitų metų vidurio, nors analitikai abejoja, ar režimas atvers visas maždaug 50 šalyje esančias cheminių medžiagų saugyklas.

Ir trečia – bene svarbiausia. Pozicijų suartėjimas Sirijos klausimu teigiamai veikia JAV ir Rusijos santykius, taip pat didina stabilumą pasaulyje. Pastaruoju metu buvo pasirodę ženklų, kad kažkada įžiebtas šių valstybių santykių „perkrovimo“ mygtukas vis labiau stringa, tad bendro plano dėl Sirijos priėmimas JT Saugumo Taryboje yra geras ženklas, kad šie santykiai išeina iš aklavietės. Nors apžvalgininkai tai vertina kaip didesnį Vladimiro Putino nei Baracko Obamos laimėjimą, tačiau, jeigu atmesime amžinas Vašingtono ir Maskvos varžytines, šiuo metu jų pozicijų suartėjimas reiškia ir tarptautinės įtampos sumažėjimą.

Bet lieka vienas „bet“. Kaip pažymi portalo Geopolitika.lt apžvalgininkė Justina Poškevičiūtė, dėl tokių poslinkių karo įbaugintų ar tiesiogiai paveiktų Sirijos gyventojų kasdienybė mažai keičiasi: nors ir nesiima dujų atakų, režimas neatlyžta, karo nusikaltimai šalyje tęsiasi, pabėgėliai beldžiasi į svetimų šalių duris ir dažnai randa jas užrakintas. JAV karinių veiksmų grėsmei kaip juodiems debesims tebekybant virš regiono, diplomatija išlieka tuo scenarijumi, be kurio neįmanoma įsivaizduoti taikios Sirijos. Kada tas bus – priklauso tiek nuo pačios Sirijos politinių ir religinių frakcijų, tiek nuo pasaulio galingųjų. Tiekti ne ginklus, o siūlyti taikos derybų sąlygas: be tvirto žingsnio šia linkme sėkmingų tolesnių veiksmų negali būti.

Ir dar pridursime: vadinamieji „arabų pavasariai“ išlaiko rytietišką savybę – liūtas už ūsų tampomas tol, kol jis pradeda rodyti aštrius dantis. Paskui tampoma iš naujo. Kaip pasielgs Damaskas?

Zarinas

Zarinas – cheminis junginys, kurio formulė yra C4H10FO2P. Zarinas yra skaidrus, bespalvis skystis. Jis priskiriamas ypač nuodingam, nervus paralyžiuojančiam junginiui. Išrastas 1938 m. dviejų vokiečių chemikų, dirbusių su pesticidų panaudojimu žemės ūkyje. JT zariną priskiria prie cheminių ginklų. Zarinas buvo įtrauktas į Cheminio ginklo konvenciją ir 1993 m. sausio 13 d. Paryžiaus konvencija uždraustas jo naudojimas. Įsigaliojo 1997 m. balandžio 29 d. ir tapo antrąja tarptautine sutartimi (po Biologinio ginklo konvencijos), uždraudusia visą masinio naikinimo ginklų rūšį. 2013 m. rugsėjį prie šios konvencijos buvo prisijungusios 189 pasaulio šalys. Dvi šalys – Izraelis ir Mianmaras – šią sutartį pasirašė, tačiau galutinai jos neratifikavo.

Zarinas gali būti mirtinas net ir mažomis dozėmis patekęs tiesiai į žmogaus organizmą. Mirtina koncentracija – 0,12 gramų dujų kubiniame oro metre. Mirtis ateina po dviejų minučių. Žmonėms, gavusiems ne mirtiną dozę, gali iškilti didelių neurologinių sutrikimų.

Zarinas buvo panaudotas 1988 m. kovo 16–17 d., kai S. Husseino aviacija bombardavo Irako Kurdistano miestą Chalabdžą. Tuomet žuvo apie 5000 žmonių, nukentėjo apie 20 tūkstančių. „Taikus“ zarino panaudojimo atvejis – zarino ataka Tokijo metro 1994 m. birželio 27 d., kai žuvo 12 ir rimtai nukentėjo 54 žmonės.

apzvalga

1 Comment

  1. Irmantas

    Įdomus straipsnis ir norėtųsi tikėti kad gerb. B.al Asadas kažkaip
    gražiuoju pasiduos, tačiau matosi kad jam išsilaikyti prezidento
    poste yra svarbiau už viską-dievaži nepasimokė nė iš Kaddafio, nė
    iš Huseino pavyzdžių, bent jau kolkas… ;)

Comments are closed.