Rusija ir Baltarusija ruošiasi naujam karui?

Atrodo, Rusija su savo broliais slavais ruošiasi Trečiajam pasauliniam karui. Pripažįstu, kad ši mano išvada kiek pritempta, bet atsirado ne tuščioje vietoje. Mat, Maskva ir Minskas oficialiai paskelbė, kad Rusija kuria dar vieną karinį oro uostą, jau trečią savo karinę bazę Baltarusijos teritorijoje, taip permesdama savo naikintuvus ir bombonešius į vakarinį NVS ir šių dviejų šalių flangą. Kaip tai panašu į sovietinių karinių jėgų telkimą artėjant vadinamam Didžiajam Tėvynės karui…

Tai patvirtinta birželio 5 d. Minske vykusiame 64-jame NVS šalių gynybos ministrų posėdyje. Proga paskelbti apie naują militaristinį dviejų slaviškų valstybių projektą pasitaikė ne šiaip sau: kasmet birželio 12 d. pažymima Rusijos diena (nuo 2002 m. deklaracijos apie Rusijos Federacijos valstybės suverenitetą priėmimo dienos), o 1941 m. birželio 22-ąją nacistinė Vokietija užpuolė tuometinę SSRS, gi tuomet kone pagrindinis puolimo smūgis teko vakariniams Baltarusijos ir Lietuvos rajonams.

Pranešimų, kad Baltarusijoje bus įkurta Rusijos naikintuvų karinė oro bazė, pasirodė pernai gruodį. Minskas dėl susidėvėjimo turėjo pašalinti iš kovinės parengties apie 50-60 pasenusių rusiškų naikintuvų Su-27 ir bombonešių Su-24. Juos pakeis Su-30 modelio lėktuvai, kurie aprūpinti raketomis „oras-žemė“. Šis oro pajėgų pulkas, kaip rašo lenkų savaitraštis „Polska Zbrojna“, bus dislokuotas apleistame sovietiniame oro uoste netoli Baranovičių, kur netoliese yra ir 61-oji baltarusių karinė oro pajėgų bazė su rusiškais Su-27.

Dar šiemet Maskva čia įkurs karinę komendantūrą ir patruliuos šalies oro erdvę. Kuriami planai ir ateičiai. 2015 m., kai oro pajėgų bazė pradės visiškai veikti, Minskas gaus keturis Rusijos mokomuosius lėktuvus Jak-130, bet jau dabar yra nusipirkusi tris zenitinius raketinius komplektus Top-130, keturis raketinių sistemų S-300 divizionus.

Sąjunginės šalys teigia, kad tai bus atsakymas į sustiprėjusį Lenkijos bei JAV karinį bendradarbiavimą pagal programą „Aviation Detachment“ ir misijos „Air Policing“ pratęsimą Baltijos šalyse. Laikraščio karinė apžvalgininkė, Lenkijos tarptautinių santykių instituto analitikė Anna Dyner mano, kad Rusijos sienų atitolinimas 540 kilometrų į Vakarus
ir sąlytis su NATO šalimis, ypač su Lenkija, didina tiesioginį konflikto pavojų regione.

Kodėl tos karinės paramos reikia Aleksandrui Lukašenkai? Baltarusijos ekonomikos padėtis nėra pati geriausia, tvirtina apžvalgininkai. Jai neužtenka lėšų modernizuoti savo armiją, nors šių metų karinis biudžetas sudaro 684,4 mln. JAV dolerių, išaugęs per metus 15 proc. Rusija sutinka aprūpinti brolišką respubliką aviacijos technologijomis, kompleksais S-300, ateityje – ir S-400 bei raketomis „Iskander“. Tuo tarpu A.Lukašenka, demonstruodamas pastangas išsaugoti nepriklausomybę, sieks kontroliuoti karinių kadrų parinkimą, karinių bazių plėtros klausimus. Kaip perspėja radijo stotis „Deutsche Welle“, net rizikuodamas prarasti taikingos šalies įvaizdį, A.Lukašenka taip tikisi sulaukti Rusijos paramos 2015 m. prezidento rinkimuose. Bet iš tikrųjų jis praranda ne tik karinį, ekonominį, bet ir politinį savarankiškumą ir tampa savotišku Maskvos įkaitu santykiuose su Vakarais.

Tačiau šitaip pastūmėdama savo sieną į Vakarus, Rusija komplikuoja padėtį ne tik su Lenkija, bet ir su gerokai į Rytus išsikišusiu NATO forpostu – Lietuva. Baltarusijos opozicijos leidinys „Chartia 97“ pastebi vieną aplinkybę: pagal 1992 m. Lisabonos protokolą Baltarusija, Ukraina ir Kazachstanas buvo paskelbtos valstybėmis, neturinčiomis branduolinio ginklo. Esą visi branduoliniai užtaisai po SSRS žlugimo buvo išvežti į Rusiją. Tai iš esmės buvo tuometinio Aukščiausiosios Tarybos pirmininko A.Šuškevičiaus nuopelnas.

Tačiau pats A.Lukašenka yra apgailestavęs, kad jo šalyje nebeliko branduolinio ginklo, ir jis neturįs kozirių griežtose derybose su Vakarais. 2007 m. rugpjūčio 27 d. Rusijos ambasadorius Minske Aleksandras Surikovas prasitarė, kad branduolinis ginklas gali sugrįžti į Baltarusiją. Kaip rašė apžvalgininkas Viktoras Denisenko portale „Geopolitika“, ilgai buvo aptarinėjamas ir kitas, labiau tikėtinas variantas: Rusija gali dislokuoti Baltarusijoje taktinius bombonešius su branduoliniais užtaisais. Tikėtina, kad iškilus būtinybei ir pasiekus atitinkamus susitarimus, tokie bombonešiai gali būti perdislokuoti į Baltarusiją per vieną dieną, rašė autorius. Senoji branduolinių bazių infrastruktūra išlikusi, tik kai ką reikia modernizuoti. Štai dabar Maskva ir Minskas suskato tokią svajonę įgyvendinti.

Menamas pasirengimas naujam konfliktui Europoje sukuria pavojingą santykių su Lietuva aplinką. Negana to, Lietuvos valstybės saugumu besirūpinančios institucijos tik ką viešai išplatino veiklos ataskaitą, kurioje aiškiai įvardinama, kad Rusijos specialiosios tarnybos Lietuvoje vykdo agresyvią žvalgybą, dažniausiai per savo struktūras Baltarusijoje. Nors tai daugiausiai informacinio pobūdžio žvalgyba, Rusijai šalia Lietuvos sustiprinus savo karines pozicijas, iškyla realus pavojus regioniniam stabilumui.

Rudenį Lietuvos pasienyje vyks Rusijos ir Baltarusijos karinės pratybos „Zapad 2013“. Ataskaitoje spėjama, kad galimi tyčiniai ir netyčiniai sienos bei oro erdvės pažeidimai ir kitokie incidentai. Juk Karaliaučiuje vykdomose pratybose rusų ir baltarusių kareiviai mokomi ne tik gintis, bet ir pulti. Rusijos karinis aktyvumas Vakarų kryptyje vertintinas kaip karinės jėgos demonstravimas.

Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas vasarį yra pareiškęs, kad kai kurie „Zapad 2013“ elementai yra nukreipti prieš kaimynus, nes mokymai primins didelį atgarsį sukėlusias pratybas „Zapad 2009“. Tuometinėse pratybose dalyvavo daugiau kaip 12 tūkst. karių, jos oficialiai vadintos gynybinėmis, skirtomis palaikyti strateginį stabilumą regione. Tačiau jų scenarijuje buvo numatytas Baltijos šalių teritorijos puolimas į ir prevencinis branduolinis smūgis Varšuvai.

Rašydamas apie tai niekaip neatsikratau minties, kad visi šie pasirengimai kažkur jau girdėti. Masinis karinių jėgų telkimas juk vyko ir 1939-1941 m., po to, kai buvo pasirašytas Molotovo – Ribbentropo paktas, o paskui, 1939 m. rugsėjo 28 d., Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų nustatymo ir draugystės sutartis su slaptaisiais papildomais protokolais. Lietuva buvo atiduota į Sovietų Sąjungos interesų sferą, ir į mūsų šalį buvo įvesta iš pradžių 20 tūkst. raudonarmiečių, o kitais metais, birželio 15 d., po Maskvos ultimatumo – dar keliskart tiek. Taip SSRS stiprino savo vakarines sienas, atslenkant vokiečių kariuomenei.

Aišku, dabar laikai kiti. Sakoma, kad vyksta šliaužiančioji ekonominė-politinė Lietuvos okupacija, grindžiama informacinėmis diversijomis ir kibernetinėmis atakomis. Tačiau, kaip ir anais laikais, mūsų didiesiems kaimynams tinka ir seni patikrinti metodai – karinis spaudimas, besaikis pasienio militarizavimas, nuolat šaukiant, kad jiems kažkas grasina. Gaila, kad ši reali grėsmė neįžvelgta metiniame Lietuvos prezidentės pranešime Seime.

delfi_logo