1939-ųjų pasirinkimas: tarp kūjo ir priekalo

1939-ųjų rugpjūtis ir rugsėjis buvo lemiami mėnesiai ne tik Lietuvai, bet ir visam tai siaurėjančiam, tai išsiplečiančiam ruožui tarp nedidelio Salos rajono Suomijos Laplandijoje ir Besarabijos, tuomet priklausiusios Rumunijai. Šių kraštų likimą iš esmės sprendė iš pradžių geros bičiulės, o paskui mirtinos priešės, – Sovietų Sąjunga ir Vokietija. Todėl dažnai skambantis klausimas, kurią pusę galėjome pasirinkti tose grumtynėse, yra daugiau hipotetinis nei realus.

Tiesą sakant, rugpjūčio 23-oji, kai buvo pasirašyta Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartis bei slaptieji protokolai, tėra formalus Lietuvos ateities atskaitos taškas. Istorikai tvirtina, kad jau 1938 m. Sovietų Sąjungoje buvo išleisti slapti žemėlapiai, kuriuose Lietuva buvo vadinama „Litovskaja SSR“.

1938 08 28 Miunchene vykusi konferencija, kurioje buvo pasirašytas D. Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vadovų susitarimas dėl Čekoslovakijos. Perėmęs Sudetus, praėjus kokiam pusmečiui, 1939 03 15 Adolfas Hitleris užgrobė visą Čekoslovakiją. D. Britanijos ir Prancūzijos vadovai pasirašydami susitarimą tuomet manė, kad, atidavę dalį Čekoslovakijos Vokietijai, išvengs karo, tačiau apsiriko.

 

Tai paskatino Josifą Staliną į Europos žemėlapį pažvelgti taip pat grobuonies akimis. Kaip „Aiduose“ rašė prieš penkerius metus JAV miręs istorikas Bronius Nemickas, 1939 08 21 Berlyne buvo pasirašyta nauja Vokietijos ir SSRS prekybos sutartis, kuri daugiau buvo reikalinga Maskvai, manančiai, kad A. Hitleris plečia nuoširdžios draugystės ir bendradarbiavimo ryšius. Tai padėjo įkalbėti J. Staliną jau po keleto dienų priimti Vokietijos užsienio reikalų ministrą Joachimą von Ribbentropą, kuris rugpjūčio 23-ąją (tiksliau 1 val. nakties į 24-ąją) su SSRS vyriausybės įgaliotiniu, užsienio reikalų komisaru Viačeslavu Molotovu (tikroji pavardė – Skriabinas) pasirašė nepuolimo sutartį, vadinamąjį Molotovo-Ribbentropo paktą bei jo slaptuosius protokolus. Pagal juos Suomija, Estija, Latvija ir Lietuva patenka į Vokietijos sferą.

Papildomame protokole atsiranda sakinys, kad „abi šalys pripažįsta Lietuvos interesus Vilniaus krašte“. Anot istoriko Algio Kasperavičiaus, gražinti 19 metų lenkų užgrobtą Vilnių ir Vilniaus kraštą Lietuvai buvo visai ne J.Stalino geraširdystė, o A.Hitlerio planas. Būtent fiureris, anot istoriko, nurodė J.von Ribbentropui Vilniaus klausimą įtraukti į sutarties tekstą. Jeigu ne ši A.Hitlerio užgaida, Vilnija būtų atitekusi Sovietų Baltarusijai, kaip, beje, ir daugelis buvusių LDK žemių.

Sovietams Vilniaus gražinimas Lietuvai rūpėjo mažiausiai. Tai buvo eilinė nuolaida A.Hitleriui, kuris, praėjus vos savaitei nuo Molotovo-Ribbentropo pakto, įsiveržė į Lenkiją. Netrukus, rugsėjo 17-ąją, Raudonoji Armija atplėšė savo dalį – užėmė visą Lenkijos rytinę teritoriją iki Vyslos. Pagal pakto slaptuosius protokolus Lietuva ir kitos Baltijos šalys, skausmingu pleištu įsirėžusios į vadinamą SSRS interesų zoną, vis dar priklausė Vokietijai, todėl Maskva buvo suinteresuota kuo greičiau „apiforminti“ ir šį reikalą.

Rugsėjo 28 d. įvyko dar vieni mainai: Maskvoje buvo pasirašyta Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų ir draugystės sutartis ir papildomi slaptieji protokolai. Mainais už lenkų žemes į rytus nuo Vyslos naciai Maskvai atidavė Lietuvą, pasilikdama tik pietvakarinę Užnemunės dalį į pietus nuo dabartinio Kutuzovo – Pilviškių – Marijampolės – Simno ir t.t. Čia gyveno apie 184 tūkst. žmonių.

Rugsėjo 19 d. sovietai jau buvo užėmę Vilnių, tad Maskvai beliko atlikti kilniaširdišką formalumą. Spalio 10 d. pagal primestą SSRS ir Lietuvos abipusės pagalbos sutartį Vilnius ir Vilniaus kraštas gražintas Lietuvai, o į šalį buvo įvestas pirmasis 20 tūkst. raudonarmiečių kontingentas. Tas nacių ir sovietų sąmokslas turėjęs ir piniginę išraišką: Sovietų Sąjunga, įkurdama karines bazes Lietuvoje, vienu ypu peržengė ir Vokietijai rezervuotą Užnemunės rajoną, kuris pagal II slaptąjį protokolą buvo paliktas Vokietijai, „kuri turi teisę numatyti, kada bus sudarytas susitarimas, liečiąs šios teritorijos prijungimą prie Vokietijos”.

Užėmus ruožą sovietams, V.Molotovas 1940 08 12 notoje pasiūlė už jį sumokėti 3,86 mln. aukso dolerių, tai yra, pusę sumos, kurią savo laiku JAV sumokėjo Rusijos carui už Aliaską. Kaip rašė istorikas Bronius Nemickas, trečiasis 1941 01 10 pasirašytas slaptasis protokolas numatė, kad SSRS už šią teritoriją sumokės dukart daugiau – 7,5 mln. aukso dolerių, t.y. 31,5 mln. reichsmarkių – dar brangiau negu 1867 m. buvo parduota Aliaska (7,2 mln. dol., bet, žinoma, tuomet dolerio kursas buvo visai kitas).

Kodėl per dvi savaites taip pasikeitė A.Hitlerio pozicija Lietuvos atžvilgiu, nesutaria ir istorikai, nes patikimų dokumentų ar liudijimų, įtakojusių Maskvą ir Berlyną keisti pakto priedus, neišliko. Istorikas A.Kasperavičius tvirtina, kad tiek vieniems, tiek kitiems buvo svarbesnis dalijamų teritorijų pietinis flangas, tai yra Besarabija. Tuomet ji priklausė Rumunijai, SSRS to nepripažino nuo savo gyvavimo pradžios 1992 m., tačiau Rumunija tada maitino nafta didžiulę reicho armiją, 1940 m. jos dalį okupavo SSRS, kol galų gale karaliaus diktatūra tapo nacių satelite. Taigi, pietiniame flange aštriau susidūrė nacių ir bolševikų interesai, o Baltijos šalių likimas Maskvai didelio rūpesčio jau nekėlė.

Net perleisdamas Lietuvą J.Stalino žinion, o Vilnių sutikęs atimti iš lenkų ir atiduoti lietuviams, A.Hitleris žinojo, kad, nepraėjus nė dvejiems metams, visas šis regionas vis tiek puls prieš jį ant kelių. Šį suktą reveransą bolševikams vokiečių nacionalsocialistai buvo patvirtinę visiškai slapta J. von Ribbentropo telegrama Nr. 497, kurią 1939 10 05 išsiuntė į Maskvą Vokietijos pasiuntiniui grafui Friedrichui Werneriui von der Schulenburgui.

Kaip tuo metu elgėsi Lietuvos vyriausybė – kitas klausimas. Faktas, kad po rugsėjo 28-osios mainų, kaip rašė „Ūkininko patarėjas“, „Lietuva nuėjo pasitikti raudonosios aušros“, dar nenusako viso to meto politinio sudėtingumo. Tarpukario užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys tarsi atgailaudamas po daugelio metų prisiminė, kad lietuvių simpatijas A.Hitleriui gerokai sumažino 1939 m. kovą Vokietijos atplėštas Klaipėdos kraštas, o palankumą sovietams padidino neva geranoriškai gražintas ir Lietuvai perduotas Vilnius.

Tuomet ir dar ilgus dešimtmečius po karo niekas nežinojo apie nusikalstamą Maskvos ir Berlyno sandėrį. Štai kodėl beatodairiškai smerkti to meto Lietuvos vyriausybę, kad ji nepakluso vokiečių raginimams pačiai žygiuoti ir atsiimti Vilnių, paskui – priešintis Raudonajai Armijai, galų gale lenkų pavyzdžiu sudaryti egzilinę vyriausybę sovietinės okupacijos sąlygomis, reiškia to meto aplinkybių nesupratimą.

Karo išvakarėse Lietuva sąžiningai laikėsi neutraliteto, dairėsi į D.Britanijos ir Prancūzijos pasyvumą (nors rugsėjo 3 d. jos jau buvo paskelbusios karą nacistinei Vokietijai), manė, kad pastarajai nepavyks laimėti karo, buvo smarkiai veikiama bolševikinės propagandos ir t.t. Galų gale pasipriešinimo nuotaikas labai nuslopino A.Smetonos pozicija sovietinės okupacijos išvakarėse: Sovietų Sąjungai paskelbus ultimatumą Lietuvai, 1940 m. birželio 15 d. posėdyje A. Smetona pasisakė už ultimatumo atmetimą ir ginkluotą pasipriešinimą agresoriui, tačiau, nesulaukęs vyriausybės narių ir kariuomenės vado palaikymo, viską metė ir pasitraukė iš Lietuvos.

Tik maždaug po pusmečio atsirado organizuoto pasipriešinimo sovietams iniciatyva, gimė LAF ir Laikinosios Vyriausybės idėja, puoselėjusi gražią svajonę po nacių skėčiu atkurti nepriklausomą valstybę. Tačiau okupantai pasirodė abu labu panašūs. Šio laikotarpio dokumentus pristato prof. V.Landsbergio sudaryta ir neseniai visuomenei pristatyta knygelė „Rezistencijos pradžia. 1941-ųjų Birželis: dokumentai apie šešių savaičių Laikinąją Lietuvos Vyriausybę“.

7 Comments

  1. Irmantas P.

    Kaip aš teisingai suprantu remiantis tiek šiuo gerb. Česlovo
    Iškausko straipsniu, tiek man asmeniškai žinomais istoriniais
    faktais mūsų mažajai Lietuvėlei tuo metu, t.y. 1939 pab.-1940 1-oje
    pusėje pasirinkimo kaip ir deja nebuvo, kaip už mus nusprendė
    didieji “dėdės ir tetos”, šiuo atveju stalinistinė Sovietų Sąjunga
    su hitlerine Vokietija, taip ir atsitiko… Tik nežinau, galbūt aš
    tai jau ponui Česlovui esu kada tai minėjęs-tikrai labai labai
    gaila kad trys Baltijos “sesės” niekaip nesugebėjo tokiu lemtingu
    momentu imti ir susivienyti su Suomija(t.y. sudaryti “geležinę”
    sąjungą 3+1) ir duoti “kaulusona kaip priguli”, liaudiškai tariant,
    tam nelemtam ir agresyviam Sovietiniam monstrui!!! Tačiau kas buvo,
    pražuvo, Dieve duok kad daugiau panašių grubių “istorinių klaidų”,
    anot vieno žymaus filosofo, mes nebekartotume ir tiek!!!:-) Ačiu už
    Dėmesį ir sugaištą brangų Laiką, I.P.;-)

  2. Paulius

    “Tai paskatino Josifą Staliną…”, “…pasikeitė A.Hitlerio
    pozicija…”, “…J.Stalino žinion…”, “…įkalbėti J.
    Staliną…”, “…Adolfas Hitleris užgrobė…” Mano manymu, negalima
    taip suprastinti praeities, tartum kelių asmenų užgaidos pražudė
    apie 50 mln. žmonių. Nors tie asmenys turėjo vidinę jėgą, bet jie
    buvo tik statytiniai žmonių, kurių skaičius visuomenėje buvo
    pakankamas, kad atvėrtų kelią tokiems į valdžią. Nebūtų buvę
    ‘stalino’ ar ‘hitlerio’, būtų atsiradę lygiaverčiai jiems žmonės ir
    darę tokius pačius sprendimus. Kita vertus, dideles valstybes valdo
    keli šimtai žmonių neišeinančių iš šešėlio. Vos susilaikiau
    nepajuokavęs :)

  3. Autorius

    Dėkui, Pauliau, už pastabą. Žinoma, ne vienas veikėjas daro
    istorinius sprendimus. Dažniausiai “kalta aplinka”. Kalbėdami vieno
    asmens vardu, mes paprasčiau išgvildename temą. O vis dėl to tie du
    monstrai turėję ypatingos jėgos…

  4. Paulius

    Ačiū. Kalta ne “aplinka” o, taip vadinami, socialinių sričių
    “mokslininkai”. Keista, kad net žurnalistai nenori matyti spragų
    moksle apie žmonių tarpusavio santykius. Fizikų klaidos lemia šimtų
    tūkstančių žmonių likimus, o sociologų dešimčių milijonų…

  5. Tautvydas

    Ačiū autoriui už įdomią analizę. Tik man kyla klausimas, ar lenkai
    priešinosi sovietams dėl Vilniaus? Ta prasme, ar vyko realūs kovos
    veiksmai ginant Vilnių? Ar vis tik rusai įžygiavo į jį be didesnio
    pasipriešinimo? Be to, ar rusų kariuomenė perleidus Vilniaus kraštą
    Lietuvai iš jo ir pasitraukė į Rusiją? Bandžiau surasti
    informacijos apie tai, bet neradau. Gal jūs galėtumėt atsakyti ir
    pakomentuoti tai

  6. Irmantas P.

    Irmis-Tautvydui Nagi mano žiniomis 1939 m. pab. lenkai sovietams
    kaip ir nesipriešino, paprasčiausiai nebeturėjo tam jėgų kuomet jie
    užėmė Vilnių bei rytinę Lenkijos dalį!!!;-) Juk kaip žinia jau
    pakankamai buvo nustekenti hitlerininkų, puolusiųjų Lenkiją iš
    kitos pusės… Šiaip jau ištisas sovietų kariuomenės dalinys niekur
    iš to Vilniaus apylinkių kaip ir nesitraukė(prisimenant kaip jie
    darė visokias provokacijas:- kaltino Lietuvos kariuomenės valdžią
    dėl sovietinių kareivių “grobimo” kad ir tūlo Butajevo atvejis, ką
    ,manau, ponas Česlovas puikiai žino!!!:-) Ir kai jau “sušvito”
    dėdės Stalino saulė 1940 metų vasarą, šio dalinio “pasilikimas”
    Vilniuje tikrai kad nepamaišė….sovietams, turiu omenyje!!!;-)

  7. Autorius

    Štai Jums, Tautvydai, bent dalinis, kiek žinau, istoriko
    paaiškinimas. Ačiū už reagavimą.

Comments are closed.