Nuklyskime į tolimuosius 1831-uosius, kai antrą kartą po Žalgirio mūšio, po LDK ir ATR pergalingų šimtmečių lenkų ir lietuvių sukilėliai parodė vienybės jėgą. Tiesa, sukilimas prieš carinę patvaldystę buvo žiauriai numalšintas, o nuo to laiko tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyro įtarumo atmosfera. Kodėl?

Taigi šiemet sukanka 180 metų sukilimo, „kuris, paveiktas to meto revoliucinių judėjimų Europoje – Prancūzijoje ir Belgijoje, – atspindėjo Lietuvos ir Lenkijos patriotinių jėgų kovą prieš carinės Rusijos imperijos įvestus politinio ir visuomeninio gyvenimo suvaržymus bei siekį išsivaduoti ir atkurti Abiejų Tautų Respublikos (ATR) valstybingumą“.

Ši ilgoka ištrauka – iš Seimo nario E.Zingerio įregistruoto nutarimo projekto, kuriuo siūloma 2011–uosius paskelbti 1831 m. sukilimo ir jo didvyrės grafaitės Emilijos Pliaterytės – simbolinės abiejų tautų Žanos d’Ark – atminimo metais. Dokumente manoma, kad šio nutarimo priėmimas suaktyvins kultūrinį dviejų šalių bendradarbiavimą ir įžiebs bendrumo kibirkštį, kuri istorijos posūkiuose yra išblėsusi.

Jeigu dar tęstume aktualijas, tai dėmesį patraukė vieno iš tautininkų lyderio, dabar taip pat Seimo nario Gintaro Songailos pareiškimas, kurį, be kitų, paskelbė ir žinoma Rusijos naujienų agentūra REGNUM. Politikas teigia, kad įvykę savivaldos rinkimai parodė, jog „Lenkijos politika yra Kremliaus rankose“. Anot jo, šiandieninė Rusija veikia tokiais pačiais metodais kaip ir „sovietinė imperija, kuri norėjo sugriauti Lietuvos nepriklausomybę, kurdama aplink Vilnių Lietuvos nekontroliuojamą socialistinę lenkų autonomiją“. Tai vėl aliuzija į neseną, 20–metę Lietuvos istoriją.

Kas sužadino sukilimui?

O tada…

Pirmoji didžiulė bendra lietuvių ir lenkų pergalė buvo pasiekta 1410–ųjų vidurvasarį, kai LDK ir Lenkijos karalystės pajėgos, sudariusios apie 51 tūkstantį riterių bei pėstininkų (tarp lenkų ir lietuvių buvo rusų, totorių, čekų, moldavų, moravų), sutriuškino iki dantų ginkluotą, bet skaičiumi mažesnę (apie 32 tūkst. riterių) kryžiuočių kariuomenę. Po šio mūšio 1411 m. vasario 1 d. tarp konflikto dalyvių buvo pasirašyta Torūnės taika, pagal kurią Žemaitija iki gyvos galvos užleista kunigaikščiui Vytautui, o Lenkijai atiteko Dobrynė. Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją.

Bėgo amžiai. 1569 m. pagal Liublino uniją sukurta Abiejų Tautų Respublika po trečio padalijimo 1795 m. galutinai suiro, o Lenkija ir Lietuva buvo prijungta prie carinės imperijos. Prieš tai dalijosi Rusija, Prūsija, Austrija. 1830 m. kilę neramumai Prancūzijoje ir Belgijoje sužadino ir ATR šalininkų viltis atkurti buvusią lietuvių ir lenkų galybę. 1812 m. Napoleono I žygis į Rusiją buvo nesėkmingas, ir tuomet ji ėmėsi kontroliuoti padėtį visoje Europoje.

Tam tiko „Šventoji sąjunga“, kuri buvo įsteigta 1815 m. lapkričio 20 d. Rusijos imperatoriaus Aleksandro I iniciatyva. Dar kitaip ji vadinama „Keturių sąjunga“; į ją įėjo Austrija, Didžioji Britanija (bet Anglijos parlamentas sąjungos nepatvirtino), Prūsija ir Rusija. Jos svarbiausi tikslai buvo kilnūs: garantuoti Vienos kongreso (1814–1815) nutarimų laikymąsi, pašalinti galimybę juos keisti ateityje bei neleisti kilti naujiems karams ir revoliucijoms. Monarchai garantavo paramą vieni kitiems, galėjo ginklu kištis į kitų sąjungos valstybių reikalus, slopinti Europoje kilusias revoliucijas. Na, panašu į dabartinę NATO…

Ko gero, lenkams ir lietuviams didžiausią įtaką padarė 1830 m. liepos pabaigoje Prancūzijoje vykęs sukilimas prieš Burbonų dinastiją. Dar po mėnesio prieš olandų viešpatavimą sukilo belgai. Politiniai neramumai plykstelėjo Italijoje ir susiskaldžiusioje Vokietijoje. Rusijos caras Nikolajus I puoselėjo planus apginti „Šventąją sąjungą“, panaudojant karališkąją Lenkijos kariuomenę. Bet tuos planus sužlugdė 1830 m. lapkričio pabaigoje Varšuvoje plykstelėjęs sukilimas. Lietuvos generalgubernatorius A.Rimskis–Korsakovas netrukus pasiuntė carui pranešimą apie „Varšuvos maištą“. Bet bajorija jau buvo persisėmusi lenkų didikų ketinimais atkurti ATR ir priešintis carinei imperijai.

Bendrų kovų metai

Iš pradžių sukilimas buvo padrikas. 1831 m. sausį susikūrė Vyriausiasis sukilimo komitetas. Kovos su carine kariuomene prasidėjo kovą, ir jau kovo 26–ąją sukilėliai, vadovaujami kariuomenės vado B.Kalinausko, užėmė Raseinius. Sukilimas išplito po visą vidurio, šiaurės ir rytų Lietuvą. Visuose savo sukilimo aktuose sukilėliai pabrėžė atsiskirią nuo carinės Rusijos ir skelbiantys vienybę su Lenkijos karalyste.

Bet birželio pradžioje iš Lenkijos atžygiavę generolo A.Gedgaudo vadovaujami pulkai Panerių kalvose netrukus buvo sumušti ir turėjo trauktis, nes nuo Gardino ir Daugpilio į pagalbą generalgubernatoriui atvyko naujos, gerai organizuotos carinės pajėgos. Jėgų santykis pasikeitė ne sukilėlių naudai, ir 1832–ųjų pradžioje jiems teko trauktis į Rytų Prūsiją arba Lenkiją.

Sukilimas išblėso, o carinė karinė valdžia ėmėsi dar žiauresnių priemonių prieš „lenkiškus ir lietuviškus šlėktas“. Bet jis parodė, kad lenkų ir lietuvių solidarumas dar gyvybingas, nors buvo aišku, kad Lietuvos bajorija gynė daugiausiai lenkų didikų interesus regione.

Ta mergelė – kapitonė…

Kaip šios vienybės simbolis buvo iš garsios grafų Pliaterių giminės kilusi Emilija Pliateraitė – lenkų kariuomenės kapitonė, iki šiol laikoma Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos nacionaline didvyre. Savo trumpą sukilėlės biografiją ji pradėjo Dusetų dvare, o balandžio 4 d. su maždaug 500 raitelių, šaulių ir dalgiais ginkluotų vyrų užėmė Zarasus. Jos vadovaujami būriai patraukė į Daugpilį, tačiau tvirtovės įveikti neįstengė (pasakojama, kad, kai tvirtovės komendantas generolas M.Kablukovas, anksčiau atvykęs į Dusetų dvarą, prašė Emilijos rankos, ši atkirtusi, kad jis yra kitos valstybės, pamynusios Lietuvos laisvę, atstovas, ir atmetė piršlybas).

Netrukus rusų kadetai atsiėmė Zarasus, o birželį – ir Kauną. E.Pliaterytė per Užnemunę turėjo trauktis į Lenkiją, tačiau patyrė badą, nuovargį ir įvairias ligas, o, apsistojus viename netoli Kapčiamiesčio esančiame Justinavo dvare (dabar – Vainežerio kaimas), išsekęs organizmas nepajėgė atsilaikyti. Vos 25 metų mergina, parodžiusi, kad ir moterys gali kovoti už laisvę greta vyrų, tapo prancūzų didvyrės Žanos d’Ark prototipu. Jos kapą įamžino paminklas su iškaltais žodžiais: „Sielą atidaviau Dievui, o gyvybę – Tėvynei.“

Vienas pirmųjų E.Pliaterytės atminimą įamžinęs poetas Adomas Mickevičius poemoje „Pulkininko mirtis“ rašė:

Bet tas veidas kareiviškuos rūbuos –

Kokį puikų mergelės tur veidą!

O krūtinėj!? Ach, juk tai mergelė…

Ir jos vardas Emilija Plater.

Ar dar atkursime vienybę?

Nuslopintas 1831–ųjų sukilimas kitu galu skaudžiai kirto lietuvių savimonei ir kultūrai. Rusijos carai ėmėsi žiaurių priemonių lietuviškam sąmoningumui žlugdyti. Vien ko vertas „koriku“ vadinto naujo į Vilnių paskirto Lietuvos generalgubernatoriaus M.Muravjovo vardas… Pagal 1864 m. priimtą Spaudos draudimo įstatymą iki pat XX a. pradžios lietuvių kalba buvo draudžiama. Bet, kita vertus, sukilimas pagreitino caro Aleksandro II apsisprendimą panaikinti baudžiavą. Naujas 1863 m. sukilimas dar kartą patvirtino, kad bendroje Lenkijos ir Lietuvos istorijoje esminė jungtis yra nesusitaikymas su priespauda ir kitos imperijos diktatu.

Deja, tai, ko gero, buvo paskutinis tokios vienybės pasireiškimas. XX a. parodė, kad tarp mūsų daugiau nesutarimų, negu bendro nusiteikimo veikti išvien. Tolima ir nereali LDK ir ATR atkūrimo vizija, kuria dar 1920 m. prisidengė naujieji Vilniaus krašto okupantai, tebuvo širma ekspansinėms mūsų buvusios bendrakeleivės ir sąjungininkės užmačioms.

Betgi paklauskime savęs: ar naujų grėsmių akivaizdoje nebeliko pagrindo sutelkti jėgas ir nusiteikti bendram darbui? Ar keblūs tautinio tapatumo ir nacionalinės atskirties klausimai tokie jau neišsprendžiami? Senoji abiejų tautų istorija, bendri didvyriai ir simboliai turi padėti vienytis ir bendradarbiauti, nepaisant jokių bandymų įkalti pleištą tarp Lenkijos ir Lietuvos.