Nuo Egipto iki Baltarusijos: kodėl laikosi režimai?

Tie, kas buvo Egipte (o tokių Lietuvoje, ko gero, kas antras galintis keliauti), šioje šalyje galėjo tikėtis pamatyti visko: bekraščio Kairo chaosą, turgaus šurmulį, Gizos piramidžių didybę, lėtą išdidžią Nilo tėkmę, Asuano karštį, Raudonosios jūros koralus, sovietiniais automatais ginkluotų savanorių apsaugą, daugybę šventovių… Tiktai ne revoliuciją. O ji, detonuota Pietų Sudane, Tunise, Alžyre ar Jemene, visa naikinančia ugnimi ėmė siausti po senąją faraonų valstybę.

Visai neseniai Geopolitikoje rašėme (http://www.geopolitika.lt/?artc=4457), kad Pietų Sudane prasidėjęs galingas separatistinis judėjimas persimeta į Tunisą ir kitas Šiaurės Afrikos šalis. Už pietinės Sudano dalies atsiskyrimą referendume balsavo beveik 100 proc. jos gyventojų. Tunise buvo suformuota laikinoji vyriausybė, ir vadinamoji jazminų revoliucija išsikvėpė. Abejojome, ar ilgam. Ir iš tikrųjų: Tunise neramumai nesibaigia.

Prieš keletą savaičių padarėme išvadą, kad arabų šalys bijo, jog spalvotosios ar gėlių revoliucijos nekiltų ir kitose islamo valstybėse – nuo Maroko iki Omano. Amžius gyvavusi nuostata, kad jos gali gyventi tik autoritarinio režimo gniaužtuose, baigia subyrėti. Pavojingas kokteilis – nusenęs nemėgstamas diktatorius, didėjantis nedarbas ir korupcija, dar kažin kokie komponentai – ypač kai jį sumaišo jauni žmonės, virsta viską šluojančia neramumų banga.

Tame rašinyje atkreipėme dėmesį, kad, kaip pranešė „Sky News“, Kaire taip pat pradėjo bruzdėti nepatenkintieji trisdešimt metų trunkančiu Egipto prezidento Hosnio Mubarako valdymu. Libijoje Muammaras Ghadaffis valdžioje nuo 1969 metų, Sirijoje valdžia jau keletą dešimtmečių yra tos pačios politinės jėgos rankose. Jordanijoje neseniai kilo riaušės dėl maisto. Jemene, kurį apžvalgininkas S. Stasiulis pavadino „terorizmo citadele“ (http://www.geopolitika.lt/?artc=4448), taip pat dedasi dideli įvykiai. Vadinasi, yra daug ženklų, kad spalvotųjų (gėlių) revoliucijų banga arba perversmų virusas pasislinks į Afrikos pietus.

Bet Egiptas, kaip rašo Vakarų spauda, yra ta lūžio taško Afrikos valstybė, kuri lemia viso juodojo žemyno likimą. Ne Tunise ar Sudane, o 17 milijonų Kairo gatvėse sprendžiasi arabų pasaulio ateitis. Ne be pagrindo visi žvelgia į H. Mubaraką. Jei 82 metų šiuolaikinis faraonas atsilaikys – revoliucijų kitose arabų šalyse nebus, rašo „Foreign Policy“, jei jo režimas žlugs – jose neišvengiamas domino efektas. Tiesa, į įvykius gali įsikišti kariuomenė, kuri gali susigundyti valdžia. Tunise ji buvo neutrali, o ir Kairo gatvėse ant tankų sėdintys kareiviai kol kas atlieka stebėtojų vaidmenį…

Kita vertus, jei H. Mubarakas pats pasitrauks (kito varianto protestuotojai net nemini) ir išvyks į Saudo Arabiją ar Izraelį (tokį scenarijų pateikia BBC; tvirtinama, kad Kairo oro uoste jo laukia paruoštas prezidentinis lėktuvas), revoliucijos banga atslūgs. Žmonės gaus ko norėję, pavyzdžiui, opozicinio judėjimo „Nacionalinė asociacija už permainas“ lyderį Mohamedą ElBaradei.

Šis 69-erių politikas baigė teisę Kairo universitete, 17 metų dirbo Jungtinių Tautų struktūrose, kol 1997-aisiais buvo paskirtas ir net keturias kadencijas išbuvo TATENA generaliniu sekretoriumi. 2005 m. jis gavo Nobelio premiją už pastangas mažinant branduolinę ginkluotę ir branduolinės energetikos plėtrą. Tai jo vienokie ar kitokie nuopelnai – derybos dėl branduolinės programos su Šiaurės Korėja (2002 m.), Irako branduolinių arsenalų inspekcijos (2003 m. jis paneigė, kad S. Husseinas gaminasi atominę bombą), o 2006 m. pabaigoje apkaltino Iraną sodrinus uraną branduolinio ginklo gamybos tikslais, todėl JAV vėliau įvedė sankcijas Teheranui. 2009 m. M. ElBaradei pasitraukė iš TATENA ir Kaire buvo laikomas pagrindiniu iš keturių H. Mubarako varžovų2011 m. pabaigoje turėjusiuose įvykti prezidento rinkimuose. Nuo pernai vasario jis vadovauja minėtam opoziciniam judėjimui.

Taigi šis energetikos specialistas galėtų būti bent pereinamuoju Egipto lyderiu. Nors išpažįsta islamą, jis yra pasaulietinio masto veikėjas, todėl nesuprantama Paryžiaus žurnalo „Le Figaro“ baimė, kad Egipte įsigalės islamistų diktatūra. Beje, nuo 1980 m. šalyje islamas yra valstybinė religija ir visus teismo sprendimus turi patvirtinti šariatas. Egipte yra daugiausia musulmonų sunitų (visame pasaulyje jie sudaro apie 90 proc. Korano sekėjų), bet jų radikalizmas ne toks atviras kaip šiitų, todėl mažai tikėtina, kad islamas čia įgaus tokias negatyvias formas kaip kaimyninėse arabų šalyse.

Spėliones dėl Egipto ateities sustiprina Vakarų pozicija. Britai ir amerikiečiai kol kas nesuformuluoja savo nuostatos dėl įvykių Egipte. Iš pradžių JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton pagyrė H. Mubaraką už kantrybę ir stabilumą, tačiau paskui paragino jį žengti reformų keliu. Dabartinį režimą palaiko Saudo Arabija ir Izraelis. Pastarasis nuogąstauja, kad perversmo Kaire atveju labai pavojingas taptų maždaug 11 km ilgio Egipto ir Izraelio pasienio ruožas, kurį Gazos sektoriuje kontroliuoja radikali palestiniečių grupuotė „Hamas“. Arabų televizija „Al Jazeera“ pranešė, kad prezidento H. Mubarako sūnūs pabėgo į Londoną, o jeigu patį Egipto vadovą priims Tel Avivas, tai bus jau viso Artimųjų Rytų regiono skandalas. Apskritai Izraeliui ateina sunkus metas, rašo laikraštis „Haaretz“, nes pernai jis sugadino santykius su Turkija, o šiemet iš rankų slysta jo partneris regione Egiptas. Jeigu Tel Avivas neteks šio sąjungininko, tai ir Vašingtono įtaka regione susilpnės.

Aišku, kad po šia baime slepiasi galimybė prarasti ekonominę naudą. Vien tai, kad Egiptas kontroliuoja 193,3 km ilgio Sueco kanalą, kuris yra didžiausias šalies pajamų šaltinis po turizmo ir kurį dabar saugo kariuomenė, yra Vakarų naftos importuotojų galvos skausmas. Tvirtinama, kad praėjusį pirmadienį dėl neramumų Egipte pasaulinės naftos kainos šoktelėjo iki 100 dolerių už barelį. Nesulaikomai krinta Egipto pajamos iš turizmo. Dar 2009 m. birželį agentūra „Reuters“ pranešė, kad Kairas buvo priverstas skolintis iš Afrikos plėtros banko (AfDB), kad kaip nors palaikytų 2004 m. pradėtas ekonomikos reformas. Vien tų metų sausį–kovą (tai labiausiai turistų pamėgtas metas Egipte) pajamos iš turizmo sumažėjo daugiau kaip 17 procentų. Apie šių neramumų nešamus nuostolius kol kas duomenų nėra, bet manoma, kad jie sudarys apie 30 proc., palyginti su tuo pačiu pernykščiu laikotarpiu.

Spėlioti, kaip Egipte klostysis įvykiai artimiausiu metu, niekas nesiima. Vakarų spauda akcentuoja pavojingą revoliucijų precedentą Šiaurės Afrikoje ir galimą „užsibuvusių“ ir nemėgstamų diktatorių saulėlydį. O „Foreign Policy“ neapsiriboja vien padėtimi Afrikoje. Jis retoriškai klausia, kodėl ne tik Tuniso, Egipto, Jemeno, Alžyro diktatoriai nebijo minios rūstybės – opozicijos keliamų protestų nepaiso ir Baltarusijos, Turkmėnijos ar Uzbekijos režimai. Matyt, jų lyderių valdymo pabaiga susijusi ne vien su tuo, kad žmonės badauja ar šalyje silpna opozicija. Visuomeniniuose procesuose susidaro vadinamoji kritinė masė, kuri ir įžiebia daugelį komponentų turinčią nepasitenkinimo kibirkštį.