Pagrindinius istorijos posūkius verta prisiminti tam, kad išvengtume ateities grėsmių. Ypač tai svarbu mažoms tautoms, kurios yra ant išnykimo arba bent jau savasties praradimo slenksčio. Štai kodėl ir šį kartą verta grįžti į tuos pamokančius 1920-uosius, kurie ryškiai atspindi tarp agresyvių kaimynų suspaustos Lietuvos padėtį.

90 metų mus skiria nuo svarbios datos – 1920-ųjų lapkričio 29 d., kai, tarpininkaujant Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai (KKK), po įnirtingų kovų Rytų Lietuvoje Kaune, šios komisijos traukinio vagone, buvo pasirašytas paliaubų protokolas tarp generolo Liucjano Zeligowskio ir Lietuvos vyriausybės atstovų, o tarp dviejų kariuomenių nustatyta 6 km pločio neutrali skiriamoji zona.

Tačiau šis susitarimas, kurį, kaip ir plebiscitą dėl krašto ateities, dėl šventos ramybės žūtbūt stengėsi prastumti Tautų Sąjungos komisija, Lietuvai buvo nuostolingas, nes jis sustabdė galingą Lietuvos kariuomenės puolimą Vilniaus link ir sostinę bei visą Vilniaus kraštą beveik dviems dešimtmečiams paliko Lenkijai.

O to meto situacija aplink Lietuvą tikrai nebuvo paprasta. Vieną agresorių keitė kitas: bolševikai į Vakarus stūmė I pasauliniame kare pralaimėjusius vokiečius, vienu metu Lietuvą alino ir vieni, ir kiti, paskui į Lietuvą įžengė generolo J.Pilsudskio, ketinusio sukurti LDK primenančią valstybę „nuo jūros iki jūros“, Lenkijos kariuomenę vėl išvijo Raudonoji armija, kuri savo ruožtu netrukus irgi atsitraukė, užleisdama vietą lenkams.

O Šiaurės Lietuvoje pasirodė naujas besikuriančios valstybės priešas – bermontininkai. Jiems vadovavo iš Tolimųjų Rytų Usūrijos kazokų kilęs ir carinėje kariuomenėje leitenanto laipsnį užsitarnavęs Pavelas Bermondtas, kuris pasiskelbė esąs pulkininkas ir gruzinų kunigaikščių palikuonis, o kad ne vokiškai bei solidžiai skambėtų, pavardę pasikeitė į Pavelą Rafalovičių Bermondtą-Avalovą (Avalošvilį).

1919 m. vasarą Jelgavoje teturėjęs apie 350 savanorių, sudarytų iš bėgančios vokiečių kariuomenės likučių, baltagvardiečių ir vietinių Latvijos vokiečių ūkininkų samdinių, netrukus jis komandavo jau beveik 50 tūkst. žmonių divizijai, turėjusiai net 150 karo lėktuvų. Ginklais bermontininkus aprūpino Vokietija. Jį rėmė vokiečių generolas majoras Rudigeris von der Goltzas, kurio vadovaujama „baltuosius“ rėmusi divizija, 1918 m. pralaimėjusi „raudoniesiems“ Suomijoje, traukėsi į Vokietiją, bet užtruko Latvijoje.

Bermontininkai puolė Rygą, bet gavo skaudų latvių kariuomenės atkirtį. Iš pradžių jie nereiškė priešiškumo Lietuvai, teigdami, kad padės jai kovoti su bolševikais. Tačiau 1919 m. spalį puolę ir užėmę Šiaulius, Linkuvą, Biržus, Radviliškį, pradėjo plėšti, siaubti ir terorizuoti vietos gyventojus. Jie ketino „išvalyti“ kelią generolo Nikolajaus Judeničiais kariuomenei, kuri prieš bolševikus kariavo Estijoje ir siekė atkurti carinę, o kitais vertinimais – provokišką imperiją nuo Helsinkio iki Varšuvos ir net Berlyno.

Tuo metu suformuotos Baltijos respublikų vyriausybės kreipėsi pagalbos į Vakarų valstybes, tačiau jos nesulaukusios, pačios ėmėsi kovoti prieš P.Bermondto ir N.Judeničiaus pulkus. Tik Didžiosios Britanijos vyriausybė juos paskelbė išdavikais ir baltagvardiečių pralaimėjimo prie Petrogrado kaltininkais. Tik vėliau, kai Baltijos šalių kariuomenės sumušė bermontininkus, Antantės spaudimo dėka grafas von der Goltzas buvo priverstas atitraukti dalinius iš Kuršžemės ir išvesti bermontininkus į Rytų Prūsiją. Kartu pasitraukė ir P.Bermondtas-Avalovas, kuris 1925 m. vokiečių ir rusų kalbomis išleido atsiminimus „Kovoje su bolševizmu“, o vėliau susidėjo su A.Hitleriu.

Tačiau 1919 11 21-22 lietuvių pergalės prieš bermontininkus džiaugsmą gerokai aptemdė Antantės (Santarvės; “entente cordiale” prancūziškai reiškia “širdžių santarvę”) karinė komisija, netikėtai sustabdžiusi sėkmingai pradėtą Šiaulių operaciją. Pralaimėję prie Radviliškio bermontininkų vadai puolė derėtis su santarvininkais, įtikinėdami juos padėti saugiai evakuotis iš Lietuvos.

Prašymas buvo išgirstas: lapkričio 22 d. vakare iš Šiaulių šarvuotu traukiniu atvykęs prancūzų generolas Henris Albertas Niesselis pareikalavo, kad lietuviai nedelsdami sustabdytų karo veiksmus ir pasitrauktų už spalio 30 d. numatytos demarkacijos linijos, kitaip sakant – paliktų taip sunkiai atkovotą Radviliškį. Neturint jokių instrukcijų nei iš karinės, nei iš politinės Lietuvos vadovybės ir nenorint konfliktuoti su santarvininkais, lapkričio 23 d. lietuvių daliniams buvo įsakyta atsitraukti į spalio 30 d. užimtas pozicijas. Toks sprendimas labai nuvylė vietos gyventojus ir sudavė nemažą smūgį Lietuvos kariuomenės autoritetui. Vis dėlto pergalė prie Radviliškio užbaigė keturis mėnesius trukusį bermontininkų siautėjimą Lietuvoje: 1919 12 15 jie galutinai buvo išvyti iš šalies.

Bet grįžkime prie Lenkijos agresijos. Dar 1919 m. balandį, kai jauna Lietuvos kariuomenė stūmė iš krašto bolševikus, Lenkija, kuri taip pat kovojo su Raudonąja armija, prasiveržusi pro Lydą, užėmė Vilnių. Antantės valstybės, norėdamos išvengti susirėmimų, pasielgė vėlgi saliamoniškai: nustatė pirmąją demarkacinę liniją, Vilnių palikdamos Lenkijai. Tačiau jau 1920 m. liepą Raudonoji armija užėmė Vilnių ir pagal liepos 12 d. sutartį perdavė lietuviams jos sostinę. Bet netrukus J.Pilsudskio įsakymu buvo sudaryta vadinamoji I-oji lietuvių – baltarusių divizija, kuriai vadovauti paskirtas generolas L.Zeligowskis.

Varšuva atvirai reiškė nepasitenkinimą Lietuvos ir Rusijos bei Suvalkų sutartimis. Slaptu tuometinio Lenkijos vadovo nurodymu 1920 10 09 L.Zeligowskio rinktinė vėl užėmė Vilnių, o po trijų dienų paskelbė, kad įkuriama vadinama Vidurinės Lietuvos valstybė, ir Tautų Sąjungos prašė ją pripažinti. Nors lenkų daliniai į vakarus neprasiveržė toliau kaip iki Vievio, tačiau į rytus jie užgrobė didžiulę teritoriją.

Kai lenkai po kelių savaičių buvo sumušti prie Giedraičių ir Širvintų ir buvo stumiama iš Vilniaus krašto, gudri konformistinė Vakarų diplomatija elgėsi kaip visada: Jungtinių Tautų KKK 1920 11 21 sustabdė Lietuvos kariuomenės puolimą, nustatė naują demarkacinę liniją, bet Vilnių su jo apylinkėmis 19 metų paliko Lenkijai. Dar reikia pridurti, kad bolševikinės Rusijos vyriausybė 1920 11 26 Lietuvai įteikė notą, kurioje grasinama nutraukti Lietuvos ir Rusijos sutartį, jeigu į lenkų užgrobtą Vilnių bus įsileista Antantės kariuomenė. Istorikai teigia, kad šis manevras buvo simptomatiška 1939 m. Berlyno ir Maskvos slaptų susitarimų preliudija…

Kodėl Vakarai nuolaidžiavo Lenkijai? Antantės valstybės rėmė Paryžiuje I pasaulinio karo metu sudarytą ir nuo 1917 m. Lozanoje veikusį Lenkijos Nacionalinį Komitetą (PKN), kuriam pirmininkavo Romanas Dmowskis, garsus diplomatas, lenkiškojo nacionalizmo įkvėpėjas. Šis komitetas buvo pripažintas oficialia Lenkijos valstybės atstovybe prie Antantės valstybių. Jo reikalavimai atiduoti Lenkijai nelenkiškas teritorijas, taip pat ir Vilnių bei Kauną, buvo oficiali lenkų bajorų teritorinių reikalavimų Rytuose programa. Vėliau, neišsipildžius planams gauti mandatą valdyti Lietuvą, komitetas siūlė Lietuvą sujungti su Lenkija federaciniais ryšiais. Manoma, kad PKN savo įgaliojimus perdavė 1939 m. Londone sudarytai Lenkijos emigracinei vyriausybei.

Jau peršokęs keliais dešimtmečiais į priekį, istorikas Arūnas Bubnys rašė, kad, gimęs I pasaulinio karo metais, lenkų nacionalinis judėjimas konsolidavosi ir įgavo pasipriešinimo pobūdį 1939 m. rudenį, Vokietijai ir Sovietų Sąjungai okupavus Lenkiją. Lenkų rezistencija nuo seno turėjo tvirtą politinį ir diplomatinį užnugarį. Vakarų Europos valstybės pripažino Lenkijos emigracinę vyriausybę ir teikė jai politinę, diplomatinę, finansinę ir karinę pagalbą. Antihitlerinės koalicijos valstybės pripažino Lenkijos valstybingumą, vyriausybę ir laikė ją visateise sąjungininke.

Lietuvos padėtis šiuo atžvilgiu buvo kur kas blogesnė. 1918 – 1921 m. kovose Lietuvai stigo diplomatinio patyrimo, koordinacijos, įtakingumo Vakaruose, o vien tik patriotiškumu tarptautinės blokados neįveiksi. Kaip pastebi A.Bubnys, sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, pastaroji nesugebėjo emigracijoje suformuoti vyriausybės, kariaujančios didžiosios valstybės nekėlė sau tikslo atkurti Lietuvos nepriklausomybę, o Sovietų Sąjunga ir Vokietija siekė Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Lenkų nacionalinio judėjimo pranašumas buvo ir tai, kad jam palyginti greitai pavyko konsoliduotis ir centralizuotis. Toks pagrindinis lenkų agresijos 1920 m. ir pasipriešinimo naciams bei sovietams bruožas.

Kodėl primename šiuos istorijos faktus ir istorikų apibendrinimus? Galima neįžvelgti naujų šiuolaikinių grėsmių, galima jas ignoruoti ir pasikliauti naujai kuriamais gynybos bei saugumo garantijų planais. Bet istorija mus moko palikti to saugumo rezervą. Kaip jį praktiškai kaupti – mūsų diplomatų ir politikų galvos skausmas. Kad mūsų valstybei istorija nevirstų skausmingu išgyvenimu.