Piratavimas – senas iššūkis žmonijai
2010-08-18 | Tema: Komentarai
Vanduo iš tikrųjų yra gyvybės bei sveikatos šaltinis, jame – gyvų organizmų atsiradimo ištakos. Tai visiems žinomos tiesos. Nustebino štai toks sutapimas: apie 70 proc. žmogaus organizmo sudaro vanduo (naujagimių – 75 proc.), o jūros ir vandenynai užima 71 proc. mūsų planetos paviršiaus… Kol mokslas netarė savo galutinio žodžio, ir teištirta vos 5 proc. vandenynų gelmių, cheminę struktūrą H2O gaubia mistinė paslaptis.
Piratai plaukė ir Nemunu…
Bet šįkart – apie nesugaunamus tų vandenų senbuvius. Ne mažiau paslaptingi ir jūrų bei vandenynų gyventojai, kuriuos jau nuo senų laikų minime ne pačiu geriausiu žodžiu, – piratai (lot. pirat, gr. peirates, nuo žodžio peiraomei – „ieškoti nuotykių ir laimės jūroje“). Vaikystėje prisiskaitėme knygų apie šiuos švelniai vadinamus „laimės ieškotojus“, o iš tikrųjų – jūrų plėšikus, ir mūsų vaizduotėje išliko kovingi, drąsūs, nebijantys rizikuoti ir smagiai palėbauti vienaakiai stipruoliai. Bet šiaip jau jų idealizavimas su tikrove neturi nieko bendra.
Piratavimas – senas reiškinys (apie jį „Apžvalgoje“ išsamiau rašo istorijas Julius Panka). Tyrinėtojai spėja, kad pirmieji piratai puldinėti jūroje plaukiojančius laivus pradėjo prieš kelis tūkstantmečius prieš Kristų. Nuo piratų kentėjo senosios Egipto, Graikijos ir Romos imperijos. Piratų grobiu buvo tapęs net vienas garsiausių Romos imperatorių Gajus Julijus Cezaris. Tiesa, tada dar jis nevadovavo valstybei. Cezarį pagrobę piratai pareikalavo didelės išpirkos. Išsipirkęs laisvę būsimasis imperatorius surinko nedidelę kariuomenę ir sumušė jam laisvę atėmusius grobikus. Romėnai piratus paskelbė hostis generis humanis, t. y. visos žmonijos priešais. Didžiąja piratų era laikomi XVI–XVII amžiai. Tuomet garsėjo Karibų jūros piratai, kurių taikiniu tapdavo iš Amerikos auksą į Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Olandiją ir Prancūziją gabenę laivai.
Skandinavijos piratais vadinami vikingai iš jūros nuolat puldinėdavo dabar Didžiajai Britanijai priklausančias salas. Piratai senovėje siautėjo ir upėse. XIV amžiuje garsiausi buvo Volgos ir Kamos upėse plėšikavę „uškuinikai“. Viduramžiais Skandinavijos pusiasalio senieji gyventojai neturėjo geresnio būdo užsidirbti pragyvenimui, kaip tik plėšti Šiaurės ir Baltijos jūrų pakrantes bei jose plaukiojančius laivus. Normanų vikingai buvo viena grėsmingiausių ir labiausiai organizuotų piratų bendrijų per visą žmonijos istoriją. Regioną jie buvo pasidalinę su kitų tautų – frankų, saksų, germanų – piratų bendruomenėmis.
Viduramžių Europoje nedaug kas prilygo normanų piratų laivams jūrinėmis ir kovinėmis savybėmis: laivai buvo labai lengvi, mobilūs, galėjo plaukti ir prieš vėją. Tad nenuostabu, kad vikingai nesunkiai pasiekdavo ir Lietuvą, kur neilgai svečiuodavosi. Lietuviai nebuvo nei per daug turtingi, nei per daug lengvai suviliojami, todėl normanų laivai Nemunu ar Dauguva pakildavo aukštyn ir toliau judėdavo link slavų žemių. Normanų jūrų piratus pavyko sutramdyti tik XV a., nes Skandinavijoje bei kitose vikingų valdose susikūrė politinės valstybės, su kuriomis jau buvo galima megzti normalius santykius.
Pilietinio karo pasekmė
Iš tiesų, tai buvo gili senovė. Tačiau keista, kad, pradėję trečiąjį tūkstantmetį, mes vėl prakalbome apie vandens piratus. Mokslininkai pastebėjo, kad jie suaktyvėja, kai pasaulį apima gili krizė, vienos valstybės pralobsta, kitos nuskursta, kai tarp jų kyla konfliktai ir apskritai sumažėja stabilumo.
Nauja piratavimo banga plūstelėjo dar tik atgriaudėjant 2008 m. krizei. Ji atsirado ne kur kitur, o prie senomis plėšikavimo tradicijomis garsėjančios rytų Afrikos pakrantės. Tai nekeista: Somalis iki šiol neturi padėtį kontroliuojančios vyriausybės, čia tęsiasi nuožmi klanų kova, kurioje leistini visokie anarchijos bei lobimo būdai, tarp jų – ir piratavimas.
Piratų antpuoliai Adeno įlankoje – tai nėra vien išpirkų reikalavimas iš užgrobtų laivų. Jau 17 metų Somalyje vyksta genčių, klanų ir vyriausybės karas, čia nėra teisėtos valdžios, ir daugelis užsiėmimo neturinčių afrikiečių puola į glėbį piratiško nusikalstamo verslo organizatoriams. Tai tarsi iššūkis ir Vakarams, ypač po to, kai prieš keliolika metu JAV baudėjai Mogadišo gatves apipylė sukilėlių ir nekaltų žmonių krauju.
Priminsime, kad 1993 m. pabaigoje įvyko didelio atgarsio sulaukęs Mogadišo mūšis, kurio metu Somalio sukilėliai nukovė 19 ir sužeidė dar 84 JAV karius. Amerikos televizijos parodė žvėrišką Somalio maištininkų elgesį su nukautų Jungtinių Valstijų karių kūnais. Po šio įvykio kilo didžiulis JAV politikų ir visuomenės pasipiktinimas. Amerikiečių reakcija nepatyrusį prezidentą Billą Clintoną užklupo nepasiruošusį, ir jis pasidavė visuomenės spaudimui išvesti JAV karius iš Somalio bei palikti likimo valiai jų remtą valdžią. Atrodytų, kad šis įvykis nėra ypatingas, ypač turint omenyje, kad JAV specialiosios pajėgos vykdė ir vykdo operacijas daugelyje pasaulio valstybių, tačiau, daugumos ekspertų nuomone, pergalė Somalyje tuo metu buvo jau ranka pasiekiama, nes sostinė Mogadišas buvo likusi paskutiniuoju maištininkų ir islamistų forpostu. Taip konfliktas virto ilgalaikiu pilietiniu karu, kurio fone atgijo dar vienas nelegalus verslas – piratavimas.
Įdomu, kad jis klesti ir šiuo metu, kai sausumoje nesiliauja vidaus kovos. Antai 2006-ųjų birželio 5 dieną islamistai užėmė Somalio sostinę ir išvarė JAV remiamus karo vadus. Jau liepą Mogadiše islamistų formuotės surengė kovotojams, lojaliems neseniai pralaimėjusiems Somalio karo vadams, pasalą, per kurią mažiausiai 12 žmonių žuvo ir dar daugiau buvo sužeista.
Piratavimas įleidęs gilias šaknis
Pilietinis karas nesiliauja, ir 1984 m. Londone įsikūręs Jūrų saugumo komitetas (JSK) kas mėnesį platina pranešimus apie piratavimą ir laivų apiplėšimus. 2005 m. buvo įvykdyta beveik 300 plėšimų. Tai beveik 60 atvejų daugiau nei 2004 metais. Per išpuolius žuvo 16 ir buvo sužeisti 52 žmonės. 193 įvairių laivų įgulos nariai buvo paimti įkaitais. Dabar jau užregistruota daugiau kaip 5 tūkst. laivų apiplėšimų. Tačiau šie duomenys nėra tikslūs, nes neretai piratų užpultų laivų savininkai į teisėsaugininkus nesikreipia.
Viena skandalingiausių istorijų, iki šiol apgaubta paslaptimi, buvo 2009 m. liepos 28-ąją iš Lamanšo sąsiaurio dingusio medieną gabenusio, Suomijos kompanijai priklausančio, Maltoje registruoto ir rusų įgulos valdomo sausakrūvio laivo „Arctic Sea“ epopėja. Ji prasidėjo laivo užgrobimu Baltijos jūroje liepos 24 d., kaip ir spėjo Vakarų spauda, apaugo pačiais nemaloniausiais Maskvai įtarimais. Jų dar padaugėjo, kai pagrasinus susidorojimu į Stambulą buvo priverstas pabėgti Maskvoje leidžiamo „Maritime Bulletin–Sovfracht“ vyriausiasis redaktorius Michailas Voitenka, kuris iš pat pradžių įtarė, kad po medienos eksporto Alžyrui priedanga Rusija vežė ginklus vienai iš arabų šalių – Iranui.
Alyvos į ugnį įpylė Kremliaus informacinė blokada, įvesta po to, kai netoli Vakarų Afrikos krantų, prie Žaliojo Kyšulio archipelago, laivas buvo aptiktas ir aštuoni tariami grobikai suimti. Buvo apkaltinta Estija ir Latvija, iš kurių neva šie piktadariai kilę. Teismai dar tęsiasi, ir nors su „Arctic Sea“ tradiciniai piratai galbūt nesusiję (nors kalbama, kad laivo grobimą surengė „Al Qaeda“ kontroliuojami Somalio piratai), ne paslaptis, jog piratavimas ir plėšikavimas jūroje jau seniai įsiveržęs į valstybių politinį gyvenimą, o iš jo pelnasi aukšti valdžios asmenys.
Štai šių metų gegužės pradžioje Somalio piratai užgrobė Vokietijos tanklaivį „Marida Marguerite“, kuriuo gabenami chemijos produktai. Tanklaivis buvo užgrobtas per 220 km nuo Salalos uosto, Omano pakrantėje. Somalio piratų nelaisvėje atsidūrė visi 22 tanklaivio įgulos nariai: 19 indų, du Bangladešo gyventojai, vienas ukrainietis. Kiek anksčiau piratai užpuolė Taivano žvejybos laivą, paėmė į nelaisvę 26 laivo įgulos narius, tarp jų – jūreivius iš Kinijos, Kenijos, Mozambiko ir Taivano.
2010 m. gegužės duomenimis, piratai laikė užgrobę ne mažiau kaip 25 laivus. Piratų nelaisvėje tebėra per 400 jūrininkų.
Birželio pradžioje paskelbta, kad piratai surengė naują operaciją, palietusi ir Lietuvą. Kaip pranešė Kamerūno leidinys “Le Jour”, prie komercinės Kamerūno sostinės Dualos pakrantės gegužės 16 dieną užpulti Rusijos laivas “North Spirit” ir Lietuvos bendrovei “Limarko laivininkystės kompanija” priklausantis ir su Lietuvos vėliava plaukiojantis motorlaivis “Argo”. Rusijos laivo kapitonas Borisas Tersintsevas, vyriausias laivo mechanikas Igoris Šumikas ir Lietuvos laivo “Argo” kapitonas Dmitrijus Baškirovas buvo laikomi drauge Nigerijoje. Nigerijos maištininkai (Rusijos ir Lietuvos laivus užpuolė Judėjimo už Nigerio deltos išlaisvinimą (MEND) kovotojai) už juos reikalavo 1,5 mln. dolerių išpirkos. Lietuvoje buvo sudaryta tarpžinybinė grupė įkaitui išvaduoti. Pagrobtieji išlaisvinti, bet apie išpirką informacijos neskelbta.
Ar pavyks pažaboti piratavimą?
Šiuolaikinių piratų veiklą keliolika metų tyrinėjantis Klausas Hympendahlis piratus dalija į dvi kategorijas. „Vieni piratai veikia tose teritorijose, kuriose susiformavusios kelių šimtmečių piratavimo tradicijos, kiti piratais tapo dėl skurdo“, – įsitikinęs kelių knygų apie šiuolaikinius piratus autorius.
Pernai birželio mėnesį vienbalsiai priimta Prancūzijos ir Jungtinių Valstijų pasiūlyta JT Saugumo Tarybos rezoliucija leido kitų šalių karinio jūrų laivyno laivams vytis piratus Somalio vandenimis ir, esant reikalui, juos paskandinti. Keletas tokių operacijų pavyko. Bet dauguma somaliečių yra nelinkę bendradarbiauti. Silpna jų valdžia nepajėgia kovoti su piratais tokiose vietose kaip Haradheere, centriniame Somalyje, iš kur dauguma jų kilę. Somalyje klausiama, kodėl JT taip susirūpinusios užsieniečių likimu jūroje, kai ji taip mažai padeda somaliečiams sausumoje.
Štai kodėl K. Hympendahlis įsitikinęs, kad visame pasaulyje piratų lengvai pažaboti nepavyks. „Piratų laivai ir toliau skros jūras. Piratavimas egzistuoja jau kelis tūkstantmečius, pergyveno daugybę imperijų ir tautų. Kodėl dabar staiga turėtų išnykti?“ – retoriškai klausia piratų ekspertas.
Straipsnis skelbtas žurnale “Apžvalga“
Loading ...