Ar A.Hitleris buvo atvykęs į Maskvą?
2010-08-16 | Tema: Komentarai
Po 70 metų išslaptinami ir Lenkijai perduodami dokumentai apie Katynės tragediją – dar vienas įrodymas, kad istorinė tiesa vis tiek kada nors iškyla į paviršių. Daugelį dešimtmečių neigęs sovietinių enkavedistų kaltę dėl dešimčių tūkstančių lenkų karininkų žudynių miške prie Smolensko (buvo tvirtinama, kad tai vokiečių darbas), Kremlius pagaliau sutiko atskleisti jį demaskuojančią paslapties skraistę. Bet kartu tai įrodymas, kad Maskva slepia ir kitas paslaptis, kol neprieinama riba, už kurios jas saugoti Rusijai labai nenaudinga.
Šią karštą vasarą spaudoje pasirodė skandalinga versija, kad Maskvoje pasirašant Vokietijos ir SSRS nepuolimo sutartį 1939-ųjų rudenį slapta buvo apsilankęs ir A.Hitleris. Apie II-ąjį pasaulinį karą parašęs keletą monografijų istorikas Aleksandras Osokinas tvirtina, radęs archyvų dokumentus, kuriuose yra vokiečių delegacijų, atvykusių į Maskvą pasirašyti 1939-ųjų rugpjūčio paktą ir rugsėjo 28-ąją – papildomą protokolą, sąrašai.
Tiesa, nei sąrašų sudarytojo pavardės, nei datos dokumentuose nėra, tačiau jų analizė mokslininkui leido tvirtinti, kad ne oficialios delegacijos sudėtyje specialiai įrengtu lėktuvu „Kondor“ FW-200 galėjo atskristi ir fiureris su tuometine savo drauge Eva Braun (jie susituoks tik 1945-ųjų balandžio 28 d., likus vos 36 valandoms iki savižudybės…). Istorikui kai kurios tų laikų nuotraukos ir dokumentai kelia daug įtarimų: Eva Braun labai jau panaši į kažkokią delegacijoje buvusią, bet be pareigų „froilen Editą Kruger“ arba į Evos seserį Ilzę.
Šiaip jau paktą pasirašiusio delegacijos vadovo Joachimo von Ribbentropo svitoje buvo 8 artimiausi A.Hitlerio aplinkos žmonės: lakūnas, fotografas, adjutantas, karininkas, gydytojas, stenografistas, sekretorė. Visoje delegacijoje buvo 38 žmonės, tačiau sovietų spaudoje buvo minimi tik šeši, kiek vėliau – 9, o kiti nutylėti. Vadinasi, teigia A.Osokinas, dokumentas be parašo leidžia tvirtinti, kad buvo dar vienas jį lydintis ypač slaptas dokumentas, kuris apibrėžė A.Hitlerio ir J.Stalino susitikimo tvarką. Kitaip sakant, rašo istorikas laikraštyje „Moskovskij komsomolec“ (šis jo straipsnis pasirodė būtent per karo pradžios metines, birželio 22 dieną), „svarbiausia tokio artimiausios A.Hitleriui svitos įrašymo į delegacijos sudėtį priežastis ir yra…slaptas fiurerio dalyvavimas joje“.
Kaip ten bebūtų (kiti mokslininkai tokias A.Osokino prielaidas vadina „visiška nesąmone“), sunku paneigti, kad A.Hitleris asmeniškai panoro užsitikrinti J.Stalino garantijas nereaguoti į rengiamą Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos antpuolį bei II pasaulinio karo pradžią (juk Lenkija buvo užpulta praėjus vos savaitei po Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo Maskvoje).
Tokias garantijas nacistinė Vokietija gavo dar viename šių dviejų diktatorių susitikime, kuris vyko jau Lvove – nacių užimtos Lenkijos ir sovietams atitekusios Vakarų Ukrainos pasienyje.
Šio susitikimo detalės Rusijos spaudoje pasirodė tik 2008 m. Jos grįstos Amerikos archyvuose pokario metais aptiktu ilgamečio FTB direktoriaus Edgaro Hooverio 1940 07 19 datuotu pranešimu, kad, vokiečiams įsiveržus į Lenkiją, 1939-ųjų rudenį įvyko slaptas J.Stalino ir A.Hitlerio susitikimas. Iš rastų slaptų J.Stalino susirašinėjimų su tuometiniu Vokietijos pasiuntiniu SSRS Werneriu von der Schulenburgu galima spręsti, kad ilgai derintas susitikimas vyko tų metų spalio 17 dieną į Lvovą atvykusio J.Stalino traukinio „Maskva – Lvovas“ vagone. Traukinys buvo užmaskuotas kaip Vengrijos ekspresas, o pokalbyje „akis į akį“ dalyvavo tik abiejų lyderių vertėjai.
Pasak žinomo rusų istoriko Boriso Ilizarovo, abu diktatoriai svarstė, kaip vykdomas prieš du mėnesius pasirašytas paktas ir slaptieji protokolai, kurie atribojo SSRS ir Vokietijos įtakos zonas Europoje. Jie vienas kitą garantavo, kad nesikiš į valstybių reikalus, ir sutarė, kad sovietinių ir vokiečių tautų draugystė turi visas galimybes stiprėti.
Be to, kaip pastebi istorikai, buvo kalbėta apie naftos, medienos, grūdų tiekimą nacistinei Vokietijai, o SSRS gaus vokiškų staklių, laivų ir vieną kreiserį. Grįžęs į Kremlių J.Stalinas apie susitikimą informavo vyriausybės vadovą ir užsienio reikalų liaudies komisarą V.Molotovą, kuris jau vėliau, gerokai nusenęs, neigė ir apie susitikimą, ir apie slaptuosius protokolus, ir apie Europos pasidalijimą, kurio dokumentus pats pasirašė.
V.Molotovas gyveno ilgai, jis mirė sulaukęs 96-rių, tačiau dėl „blogos“ jo atminties ne senatvė kalta. Visa SSRS propagandinė mašina buvo užsukta tam, kad šlovintų sovietinę pergalę II pasauliniame kare, J.Stalino vaidmenį jame. Bet jau išaiškėję ir dar už devynių užraktų laikomi istorijos faktai liudija, kad buvusiais ar menamais susitikimais su A.Hitleriu „tautų vadas“ buvo užliūliuotas tariama draugyste su jau ginklais brazdinančia nacistine Vokietija, sąmoningai ar ne jis nematė iš jos kylančio pavojaus.
A.Osokinas vienoje savo knygų apie karo pradžią dėl tokios nusikalstamos trumparegystės kaltina tuometinę SSRS vadovybę. Kas kaltas, kad jau pirmą karo dieną vokiečiai sunaikino apie pusantro tūkstančio sovietinių lėktuvų, kurie net nespėjo pakilti? Per keletą dienų SSRS patyrė milžiniškus artilerijos, tankų, degalų, šaudmenų, maisto atsargų nuostolius. Per 10 dienų vokiečiams buvo atiduotas Kaunas (birželio 24-ąją), Minskas (birželio 28-ąją), Ryga (liepos 1-ąją). Stipriausia pasaulyje Raudonoji armija kažkodėl nedavė atkirčio priešui, o skubotai puolė trauktis, nors, kaip teigė Maskvos propagandistai, Molotovo-Ribbentropo susitarimu SSRS gavo dvejus jėgų kaupimo metus… Vien per pusmetį nuo karo pradžios sovietai neteko 3,8 mln. žmonių.
J.Stalinas pralošė prieškarinį strateginį žaidimą. Nusikalstamas 1939-ųjų sandėris su A.Hitleriu, kuriam prieštaravo net komunistinės jėgos visame pasaulyje, įvarė baimės busimoms SSRS sąjungininkėms, kurios trejus metus neprisiruošė atidaryti Antrąjį frontą. Akivaizdu, kad nuo 1919 m. Versalio sutarties, kuria buvo užbaigtas I pasaulinis karas, SSRS ir Vokietija neturėjo bendros sienos, todėl Vokietija negalėjo SSRS užpulti netikėtai. Kita vertus, 1939-ųjų rugpjūčio 23-osios paktas ir jo slaptieji protokolai, po jų sekusios represijos galutinai nuteikė milijonus gyventojų nuo Suomijos iki Bukovinos priešintis okupantams.
Laikas atversti dar vieną baisų istorijos puslapį, ragina kai kurie Rusijos istorikai ir politikai. Užuot šlovinus J.Staliną ir liaupsinus jo nuopelnus, būtina atskleisti visą tiesą apie tikrus ir tariamus to meto didvyrius.
Loading ...