Atkreipė dėmesį G.Kazlauskaitė nuomonė Bernardinuose apie žiniasklaidoje dirbančius vaikus. Na, ne amžiaus prasme, o asmenybės brandumo. Tiesa, infantilumas ne visai sulygintinas su vaikiškumu. Tai greičiau naivumas, supaprastinimas ar net tiesmukumas. Juk vaikai taip ir samprotauja: tiesiai šviesiai, be užuolankų, viską įvardija paprastais negudriais žodžiais, nieko nevynioja į vatą. Tai visiško patiklumo ir pasitikėjimo aplinka išraiška, kurią gali pademonstruoti tik nesubrendęs – emociškai ir intelektualiai – žmogus. Žinoma, būna ir išimčių, kurios dažniausiai nutinka meno ir kūrybos individams ar genialiems žmonėms.

O aną rytą, sušnarėjus už lango lietui, trijų metų anūkas staiga ėmė ir paklausė: „Seneli, o tu turi skėtį?“ Tik paskui supratau, kad anūkėlis ne pagal savo vaikišką amžių jau susirūpino, kaip gi aš per liūtį nusigausiu iki automobilio, kurį palikau už keleto šimtų metrų nuo sūnaus namų. Ar vaiko klausimas buvo naivus? Nepasakyčiau…

Žiniasklaidoje „infantilumas“ taip pat ne visada reiškia vaiko mastymą ir elgseną. Dažnai jis būna užmaskuotas ir slepia ne tokius jau paviršutiniškus ketinimus. Tyrinėjant žurnalistų veidus per spaudos konferencijas sunku tiksliai nustatyti, kuris plunksnos brolis ar sesuo yra naivus (-i) ir nedera prie bendro mūsų susikurto žurnalisto įvaizdžio (jeigu vyras – gerokai apšepęs, atlapotais marškiniais, veidelis kiek paburkęs nuo besaikio alaus, gana įžūlus; jeigu moteris – netoleruojanti kosmetikos, aštrių veido bruožų, kibaus žvilgsnio, įtari, dominuojanti, iš arti nešanti tabaku…).

Jauno vyruko klausimas Prezidentei „Ar esate giliai tikinti?“ taip pat nėra toks vaikiškai naivus ir nekaltas. Juo norėta ne tiek sulaukti įdomaus šalies vadovės atsakymo (kuris be abejo buvo iš anksto paruoštas), bet išgirsti intonacijas, kuriomis atsakymas nuskamba, ir patvirtinimą, esą su Bažnyčia ji nekonfliktuojanti, nors ir nesilaikanti (kaip koks Č.Juršėnas) tikėjimo kanonų. Po kategoriško Bažnyčios sprendimo neįsileisti velionio A.M.Brazausko karsto į Arkikatedrą išgirsti Prezidentės poziciją, o gal būt vieną kitą neatsargų vertinimą skandalus mėgstančiai žiniasklaidai buvo tiesiog įdomu…

Taigi, kaip sakoma, „nedėkime į kišenę“ nei žurnalistų, nei jų šeimininkų. Būtent pastarieji užsako visą muziką ir – tiesiai ar ne – suformuluoja leidinio ar RTV stoties poziciją intriguojančiais klausimais. Daugelis savininkų tvirtina, kad žurnalistams jie palieka visišką laisvę reikštis. Deja, taip nėra. Jeigu dar iki didžiosios „prichvatizavimo“ bangos leidiniai, TV ir radijo stotys dirbo koncentruotai nevaldomos vieno asmens ar interesų grupės, tai po kokių 1995-ųjų sunku buvo rasti žiniasklaidos priemonę, kuri būtų laisva ir necenzūruojama politinių grupių ar oligarchų. Žinoma, labai skirtingi ir tie savininkai: vieni visiškai atriša rankas, kiti seka ir koreguoja kiekvieną vyr. redaktoriaus ar žurnalisto žingsnį. Dažniausiai tai daroma per savo patarėjus, atstovus redakcijoje ar kokiame jos organe.

Neatmetu, kad ir tie „vaikiško veido“ žurnalistai ėjo į Prezidentės spaudos konferenciją, turėdami suformuotą arba jų pačių išsiugdytą nuostatą, ko gi leidiniui reikia iš šalies vadovės. Vieni orientuojasi į esmę (ką gi iš tikrųjų nuveikė Prezidentė ir jos tarnyba per tuos metus?), kiti galvoja, kaip čia sugauti pikantišką detalę (pavyzdžiui, apie jos orientacijas, santykius su Bažnyčia), treti gi tiesiog „atbūna“ tokiuose renginiuose, kad parodytų save ir savo aktyvumą visuomenei bei vadovams. Neverta peikti nei vienų, nei kitų. Pats esu parašęs apie kai kurias D.Grybauskaitės biografijos detales. Dar rinkimų kampanijoje būsimoji Prezidentė prie manęs priėjo ir švelniai papriekaištavo už straipsnio turinį, tačiau sukaupęs drąsos politikei patariau, kad jos komanda rinkimų kampanijoje daugiau visuomenei aiškintų ir atskleistų margą kandidatės praeitį, nes juk sakoma: informacijos vakuumo niekada nebūna…

Taigi, infantilumas žiniasklaidoje nėra jau toks nekaltas ir atmestinas. Kitas dalykas, kai į eterį braunasi nemokšos „iš gatvės“, teršia jį baisiu žargonu ar zvonkiškomis manieromis, taip tarsi mokydamos patiklų žiūrovą ar skaitytoją, jog vienintelė vertybė yra šis momentas, kad reikia gaudyti tos minutės saldumą, kuris dažniausia susijęs su apatine kūno dalimi, įvairiais blizgučiais ir netikromis vertybėmis.

Sunku pritarti ir įžeisto „vaikiško veido“ jaunuolio atsakymams autorei Bernardinuose bei kaltinimams svetainei, kad ši „įsileidžia“ davatkiškus samprotavimus. Viskas teisėta ir viskas leistina – senas anarchistų lozungas, kuris mūsų žiniasklaidą štai jau kone 20 metų nuspalvino ne pačiomis tauriausiomis spalvomis. Jeigu tai vadinsime laisve ir demokratija, tai vargas tokiai valstybei, kuri ugdo šias vertybes. Galite patikėti: tik išbandęs sovietinę ir „demokratinę“ žurnalistiką gali pasakyti, kokio skonio turi būti tas , kaipo cinikai sako, antrosios profesijos (žinote, po ko…) žiniasklaidos mišinys.