Kodėl laukiame nesulaukiame V.Putino?

Ar įsivaizduojate tokią situaciją: oficialaus vizito į Lietuvą pakviesti Rusijos vadovai V.Putinas arba D.Medvedevas ramiai sau rieda dviračiais Vilniaus gatvėmis, kuriose dar A.Zuoko laikais šiai transporto priemonei nužymėtos juostos? Juos sveikina minios žmonių, mėto gėles, prašo autografų… Idiliškas vaizdelis, tiesa?

Jį savo vaizduotėje susikūriau, prisiminęs kovo pabaigoje Rusijos premjero rezidencijoje Novo-Ogariove įvykusį V.Putino ir A.Kubiliaus susitikimą, kurio metu Lietuvos Vyriausybės vadovas pakvietė jį ne į sambo čempionatą, o tiesiog pasivažinėti dviračiais. Tokio malonumo V.Putinas neatsisakė, ir tam netrukus bus gera proga: galbūt Rusijos premjeras atvyks į birželio 1-2 d. Vilniuje rengiamą Baltijos jūros valstybių tarybos (BJVT) šalių vyriausybių vadovų susitikimą.

Dviračių temą šiomis dienomis palietė ir prezidentas D.Medvedevas, kuris viešėdamas Kopenhagoje išgyrė gerą šio transporto judėjimo organizavimą Europos šalyse, kokio nėra jo gimtajame Sankt Peterburge. Prezidentas papasakojo, kad jam padarė didžiulį įspūdį, kai vienoje Vakarų šalyje jis pamatė dviračiu į kavinę atvažiuojantį tos valstybės premjerą…

Kur gi lenkiu? Neabejoju, kad ateis laikas, kai ir premjerai, ir prezidentai savo viešnagės metu sės ant dviračių ir taip demokratiškai bendraus su piliečiais, kai vienos šalies prezidentė išbandys jėgas su kitos valstybės premjeru ant dziudo kilimo, kai aukšti valstybės pareigūnai užsuks gurkštelėti alaus ir pabendrauti su paprastais žmonėmis, kai…

Bet suprantu, kad ir fantazijoms yra ribos. Kol kas – misija neįmanoma. Kodėl? Dėl paprasčiausios priežasties: Šaltojo karo šaltukas tebėra sukaustęs valstybių santykius, įtampą juose didina skirtingos vertybės, skirtingas istorijos vertinimas, šių dienų politinių ir ekonominių realijų aiškinimas, pagaliau lyderių asmeninės savybės. Mes juk nesugebame atskirti mūsų tradicinio tautinio išdidumo atributų nuo būtinybės gyventi realų, racionalų, visiems naudingą ir sotų gyvenimą. Štai kodėl ir V.Putino galimas apsilankymas Vilniuje, o juo labiau – pasirodymas kokioje nors sostinės kavinėje ar aludėje atrodo kaip tolimas ir miglotas Andromedos ūkas. Iki šiol vienintelis ir paskutinis SSRS vadovas M.Gorbačiovas drįso atvykti į Vilnių, tačiau tas jo vizitas nebuvo nei laukiamas, nei jam malonus.

Nuo to laiko – kaip užrišta. Ne kartą buvo kviečiamas ir B.Jelcinas, kuris šiaip palankiai vertino lietuvių išsilaisvinimo idėją ir nebuvo priešiškai nusiteikęs prieš Lietuvą. Tačiau pirmajam Rusijos prezidentui nesopėjo galva dėl santykių su mažyte kaimyne, kuri galvotrūkčiais puola į Vakarų glėbį. Liberalių pažiūrų ir „plačios rusiškos širdies“ prezidentas atlaidžiai stebėjo „artimajame užsienyje“ vykstančius procesus ir daugiau rūpinosi savo aplinka bei sveikata, negu santykiais su Baltijos valstybėmis.

2000-ųjų išvakarėse valstybės vairą perdavęs V.Putinui (kalbama, kad tai jis padarė verčiamas), B.Jelcinas, žinoma, tikėjosi, kad patyręs „kagėbė“ rezidentas visomis priemonėmis sustiprins yrančius imperijos pamatus, netgi santykių su artimiausiomis kaimynėmis sąskaita. Tokios V.Putino laikysenos kaina buvo aukšta: nugriaudėjo „spalvotosios“ revoliucijos, ant plauko pakibo santykiai su Ukraina, Gruzija, paskui ir Baltarusija, jau nekalbant apie Baltijos šalis, kurios vis dažniau kiekviena proga įgeldavo Maskvai. Pragmatinė Kremliaus pozicija ekonominiuose santykiuose galutinai išstūmė buvusias sovietines respublikas iš jo orbitos.

Ar tuomet buvo prasmės vykti į Vilnių? Dabar, kai Maskva su pasitenkinimu vertina naująją pragmatišką mūsų Prezidentės užsienio politiką, kai pačios Rusijos pastangos išplėsti savo įtaką Kaukaze, Ukrainoje, Vidurio Azijoje ir, žinoma, visur kitur pasaulyje (Vakarų Europoje, Lotynų Amerikoje, Azijoje) duoda rezultatų, matyt, atėjo metas tikėtis Rusijos lyderių apsilankymo ir Vilniuje.

Birželio pradžioje įvyksiantis BJVT forumas iš tikrųjų gera proga Vilniuje sulaukti V.Putino. Atsakymo kol kas nėra. Ir čia netinka patarlė, kad tylėjimas reiškia sutikimą. Maskva dar turi laiko. Ji akylai stebi tai, kas vyksta Lietuvoje, visame Baltijos regione, kaip Vilnius vertina procesus kaimyninėse šalyse ir pačioje Rusijoje, ką pabrėžia savo užsienio politikoje, kaip traktuoja istorinius momentus.

Žinoma, ji tebėra susierzinusi dėl Lietuvos reikalavimo atlyginti 80 mlrd. litų sovietinės okupacijos žalą, apskritai dėl okupacijos fakto, dėl Sausio 13-osios žudynių kaltininkų išdavimo, o štai dabar Seimas išmetė naują kortą: ketvirtadienį jis priėmė rezoliuciją, kuria Vyriausybei siūloma organizuoti 1940 m. birželio 15 d. nužudyto Lietuvos pasienio karininko Aleksandro Barausko atiminimo renginius ir rekomenduoja kreiptis į Rusiją, kad ši ištirtų nužudymą, nubaustų kaltuosius ir kompensuotų žuvusiojo artimiesiems.

Karininkas buvo pirmoji sovietinės okupacijos auka, nuo kurios ir prasidėjo tragiškoji tautos trėmimų, persekiojimų, žudymų istorija. Besibaigiant birželio 14-ąjai SSRS užsienio reikalų komisaras V.Molotovas įteikė Lietuvos užsienio reikalų ministrui J.Urbšiui ultimatumą, reikalaujantį sudaryti Maskvai palankią vyriausybę ir įsileisti į Lietuvą sovietų kariuomenę. Priešintis galimybių nebuvo, ir jau kitą rytą Raudonosios armijos daliniai peržengė Lietuvos sieną. Prieš tai ankstyvą rytą, tarsi papildoma dingstis įvesti kariuomenę, savo poste Ūtos pasienio užkardoje buvo nužudytas sargybos viršininkas A.Barauskas. Liudininkų parodymais apie dvidešimt 185-osios sovietinės šaulių divizijos žvalgų grupės kareivių įsiveržė į sargybos būstinę, kur su šeima gyveno policininkas, susprogdino joje granatą, o jį patį išsivedę į lauką nušovė. Užpuolikai pasitraukė į Baltarusijos teritoriją.

Šiek nukrypstant į istoriją, nesunku pastebėti, kaip tai panašu į Medininkų žudynes 1991-aisiais! O juk panašiai prasidėjo abu pasauliniai karai. Garsusis Sarajevo atentatas: 1914 m. birželio 28 d. austrų pasamdytas serbų studentas per kariuomenės paradą nušovė Austrijos sosto įpėdinį erchercogą Franzą Ferdinandą, tuomet Austrija-Vengrija ir Vokietija pateikė ultimatumą Serbijai ir po mėnesio jai paskelbė karą. Taip nuo Balkanų prasidėjo I pasaulinis karas, nugriaudėjęs iki Rusijos ir per Lietuvos žemę.

Antrojo pasaulinio karo pradžia irgi susijusi su panašia provokacija. 1939 m. rugsėjo 1 d. buvo užpulta Vokietijai priklausiusi Gleivico radijo stotis. Taip vokiečiai, apkaltinę užpuolimu pačius lenkus, įvykdė Gleivico operaciją kodiniu pavadinimu „Himleris“, ir ji tapo dingstimi pradėti Antrąjį pasaulinį karą. (Beje, operacijai Gleivico radijo stotyje vadovavo lietuvių kilmės SS pulkininkas Alfredas Helmutas Naujokas (Alfred Helmut Naujocks), liudijęs Niurnberge ir po karo parašęs prisiminimų knygą „Žmogus, kuris pradėjo karą“).

A.Barausko nužudymas, apkaltinus juo pačius lietuvius, irgi buvo dingstis okupuoti visą šalį. Ar tai turėtų pripažinti ir už tai atgailauti šiandieninė Rusija? Sunku įsivaizduoti. Maskva iki šiol neprisiima visiškos kaltės už 22 tūkstančių lenkų išžudymą Katynėje, nors dabartiniai Rusijos lyderiai žengė didelį žingsnį, atskleisdami šio nusikaltimo peripetijas ir kaltininkus. Į tai juos pastūmėjo, deja, ir baisi Lenkijos elito žūtis per lėktuvo katastrofą prie Smolensko.

Iki kokių dydžių dar turi išaugti tokių pripažinimų ir atgailų kaina, kad V.Putinas pagaliau nulenktų galvą prieš žuvusius nuo sovietinės okupacijos, kad jis pagaliau sutiktų atlyginti jos padarytą žalą, kad galų gale birželio pradžioje tinkamai pagerbtų A.Barausko atminimą?

Prieš dvejus metus žurnalas „Veidas“ klausė: „Kam reikia Lietuvoje V.Putino?“. Jis priminė, kad pirmieji diplomatų žingsniai pakviesti eksprezidentą ir premjerą buvo žengti 2006-ųjų pabaigoje.

Laikai pasikeitė. Nors mūsų reikalavimai neanuliuoti, tačiau jie skamba jau ne taip ryžtingai. Net ir minėtą rezoliuciją dėl A.Barausko atminimo kai kas (paradoksalu, bet tarp tokių buvo ir valdančiosios daugumos atstovų) siūlė priimti tik po galimo V.Putino vizito į Vilnių. Ar neužgausime aukšto svečio? Ar neatbaidysime jo dar labiau nuo Lietuvos? O kas, jeigu birželio pradžioje jis ims ir įžūliai pareikš: jokios Lietuvos okupacijos nebuvo, neklastokime, neperrašinėkime istorijos? Kaip tuomet jausis Vokietijos kanclerė Angela Merkel, kuri jau sutiko atvykti į 11 šalių atstovų susitikimą? Kaip jausis mūsų vadovai, sulaukę dar vieno, į ultimatumą panašaus akibrokšto?

O gal geriau nemistifikuokime ir nesudievinkime galimo Kremliaus pareigūno vizito? Suteikdami jam tokią reikšmę, mes patys sumenkiname save ir savo vertybes. Tegul tai būna paprastas darbinis vizitas (jeigu apskritai jis įvyks), paįvairintas nieko neįpareigojančiomis diskusijomis, susitikimais, regioniniais sprendimais.

O jau demokratinis pasivažinėjimas dviračiais tikrai palauks.