Nepraėjo nė trys mėnesiai nuo prezidento rinkimų Ukrainoje, o naujasis jos vadovas Viktoras Janukovyčius jau pateikia staigmenų. Kas, spręsdamas iš jo kalbų, būtų galėjęs pagalvoti, kad Regionų partijos lyderis, nors ir įtariamas simpatijomis Rusijai, taip iš esmės pasuks valstybės vairą Rytų kryptimi. Ne vienas politologas sakė, kad šio politiko pergalė prieš pagrindinę oponentę Juliją Tymošenko dar nereiškia naujo Ukrainos kurso. Atrodo, jie apsiriko.

V. Janukovyčiaus žygdarbis?

Balandžio 21 d. rytų Ukrainos mieste Charkove (jis kadaise buvo socialistinės respublikos sostinė) Rusijos ir Ukrainos prezidentai pasirašė susitarimą, kurį vieni vadina nepriklausomybės laidotuvėmis ir šalies suskaldymu, o kiti – valstybės atgimimu ir klestėjimo pradžia. „V. Janukovyčius įvykdė tikrą žygdarbį“, – rašo kai kurie Kijevo laikraščiai. Jo oponentai Viktoras Juščenka ir ypač J. Tymošenko kaltina prezidentą atvedus Ukrainą prie bankroto ir „finliandizacijos“ slenksčio, opozicijos bloko lyderė imasi akcijos, kuri turėtų užkirsti kelią susitarimo ratifikavimui.

Tiesą sakant, nei V. Janukovyčius išgelbėjo Ukrainą, nei opozicija pajėgi sustabdyti Rytų kryptimi pajudėjusį garvežį. Pats prezidentas pripažino, kad jis neturėjo kitos išeities: esą šalis taip iškankinta ekonominių nepriteklių ir V. Juščenkos vadovavimo, kad nebeliko nieko kito, tik ieškoti racionalaus ir pragmatinio sprendimo.

Kas laimi daugiau?

Taigi, Charkove pasiekta keletas ypač svarbių Ukrainai susitarimų. Dmitrijus Medvedevas ir V. Janukovyčius 25-eriems metams pratęsė 2017 m. pasibaigsiančią sutartį dėl Juodosios jūros laivyno bazės Sevastopolyje nuomos. Pagal dabar galiojančią sutartį Maskva už nuomą moka 100 mln. dolerių per metus, ir ši suma išskaičiuojama iš Ukrainos skolų Rusijai už dujas. Nuo 2017 iki 2042 m. Rusija už nuomą atsiskaitys ne nubraukdama skolų, o grynaisiais iš savo biudžeto.

Mainais Rusija pasiūlė dešimčiai metų 30 proc. sumažinti Ukrainai parduodamų dujų kainą – nuo 330 iki 230 dolerių už 1000 kubinių metrų. Taip Rusijos biudžetas (ne „Gazprom“) neteks 40 mlrd. dolerių, o Ukraina tiek pat išloš.

Pagal tokią aritmetiką atrodytų, kad Rusija, susitarusi dėl ilgalaikės Sevastopolio bazės nuomos, daug praranda. Maskvos analitikai įrodinėja, kad Rusijai šis uostas Kryme jau nebereikalingas, nes Juodosios jūros laivyną sudaro „plaukiojantis antikvariatas“ – senesni negu 20 metų laivai. Esą šią bazę reikia išformuoti ir sustiprinti Baltijos bei Šiaurės laivyną, kurie vaidina svarbesnį geostrateginį vaidmenį. Tiesa, primena Rusijos politologai, Juodosios jūros regione yra NATO priklausančios Turkijos karinės jūrų pajėgos, bet joms atsispirti Maskva galėtų tik tuomet, jeigu akvatorijoje sutelktų visą savo turimą laivyną. NATO mums negrasina, tvirtina politologai, o Rusijos generolai toliau tebemano, kad mitas apie Aljanso grėsmę jiems labai naudingas – leidžia tvirtai jaustis savo postuose Gynybos ministerijoje…

Žmonėms reikia darbo ir duonos

Vis dėlto šis susitarimas – puikus D. Medvedevo ir V. Putino žaidimo rezultatas. Tiesa, Maskva praranda nemažai pinigų, kurie krizės aplinkybėmis labai reikalingi. Tačiau ji sustiprina savo pietinį sparną – ne tik karinės jėgos, bet ir geopolitine prasme. V. Janukovyčiaus atėjimas į aukštą politinį postą padėjo Maskvai apginti savo interesų zoną labai svarbiame sparne, kuris ribojasi ir su NATO, ir su energetinių išteklių rajonais, be to, yra išėjimas į Viduržemio jūros ir Artimųjų Rytų regionus.

Kita vertus, Rusija iš naujo „pririša“ Ukrainą kaip savo satelitę ir bent 32-jiems metams ją atbloškia nuo pretenzijų kada nors tapti NATO nare. Tiesa, Maskva ir dabar nėra tikra, kad Kijevas per tokį ilgą laiko tarpsnį neatsisuks į Vakarus (vidinis Ukrainos stabilumas yra kritiškai mažas), tačiau dabartinės ukrainiečių nuotaikos jai puikiai žinomos: duokite darbo ir pavalgyti, imkite laivyną ir ko tik pageidaujate, nors ir „oranžinės“ revoliucijos iškovojimus…

Tiesą sakant, daliai Ukrainos gyventojų 1992 m. iškovota nepriklausomybė, ypač chaotiškas V. Juščenkos vadovavimas, gerokai apkarto. Naujausių visuomenės nuomonės tyrimų duomenimis, skelbiamais laikraščio „Novij Region“, 90 proc. Krymo ir Sevastopolio gyventojų pasisako už Charkove pasiektą susitarimą. Jie tikisi, kad Sevastopolyje ir Kryme bus išsaugota apie 200 tūkst. darbo vietų, kurios būtų prarastos, jei laivynas po 7-erių metų būtų priverstas išsikraustyti į Novorosijską, Tuapsę arba Očamčyrą Abchazijoje.

Rusijos akiratyje – Kerčė

Bet Rusija pasiekė ir dar keletą pergalių. D. Medvedevas ir V. Janukovyčius susitarė dėl tilto per Kerčės sąsiaurį statybos. Galima sakyti, tai kitas strateginis susitarimas, kurį iki 2014 m. įgyvendinus Kerčė bus sujungta su Kubane Stavropolio krašte ir atsivers tiesus kelias į Kaukazą. 4,5 km ilgio ir 50 m aukščio tiltas turėtų 400 km sutrumpinti kelią, kurį dabar transporto priemonės turi įveikti aplink sąsiaurį. Čia tiltas jau buvo pastatytas 1944 m., bet po metų įvykę žiemos uraganai jį sugriovė. Tilto statyba kainuos 480 mln. dolerių, bus nutiestas ir naftos vamzdynas, ir kitos komunikacijos. Tiltas svarbus dar ir dėl 2014 m. Sočyje rengiamos olimpiados.

„Nezavisimaja gazeta“ rašo, kad gegužę ruošiamasi pasirašyti nauji Kijevo ir Maskvos susitarimai. Pavyzdžiui, bus tariamasi dėl sienų nustatymo Kerčės įlankoje. Ši problema sprendžiama nuo 1996 m., bet trukdė netikslūs SSRS laikais išleisti žemėlapiai, pagal kuriuos Kerčės-Jenikalo kanalas atitektų Ukrainai. Rusija su tuo nesutinka, tvirtindama, kad sovietiniais laikais nebuvo tikslių jūros akvatorijos ribų. Taigi, gegužę Kijevas sutiks su Kerčės įlankos kaip vidaus teritorinių vandenų traktuote.

V. Putinas daro spaudimą?

V. Putinas, pirmadienį tiesiai iš Milano atskridęs į Kijevą ir susitikęs su V. Janukovyčiumi, demonstravo nuostabą, kad kai kas piktinasi tokiais susitarimais. Beje, jis pasiūlė dar vieną projektą – kartu plėsti branduolinės energetikos pramonę. Pasak Rusijos premjero, Rusija siūlo Ukrainai įkurti bendrą kompaniją, kuri suvienytų atominės pramonės, jėgainių statybos ir kuro ciklo projektus. Kitaip sakant, Rusija mėgina užvaldyti Ukrainos branduolinės energetikos sferą, ir, atrodo, naujasis Ukrainos prezidentas su tokiais pasiūlymais sutinka.

Tvirtinama, kad V. Putinas į Kijevą atvyko ruošti oficialaus D. Medvedevo vizito į Kijevą gegužės mėnesį. Tačiau apžvalgininkai pastebėjo reikšmingą sutapimą: Rusijos premjero darbo vizitas sutapo su Charkove pasirašytų susitarimų ratifikavimu Aukščiausiojoje Radoje ir Rusijos Dūmoje. Akivaizdu, kad Maskva daro spaudimą kai kuriems neapsisprendusiems Rados deputatams, kurie nežino, kur pasukti: ar pritarti prailgintai Rusijos jūros bazės nuomai, ar kartu su opozicija protestuoti prieš tokius susitarimus.

Antradienis Kijeve buvo triukšmingas. J. Tymošenko blokas surengė protesto akciją, kad parlamentą atgrasintų nuo dokumentų ratifikavimo. Gretimais Regionų partijos šalininkai taip pat surengė didžiulį mitingą. Prieš Aukščiausiosios Rados posėdį buvo kalbama, kad jis neapsieis be kraujo praliejimo.

***

Analitikai perspėja, kad Ukrainai apskritai gresia „finliandizacija“ – susipriešinimas ir susiskaldymas, ką jau kalbėti apie tai, kad pamažu prarandama valstybės nepriklausomybė. Rytų Ukraina aiškiai suka su Rusija, Krymas netrukus taip pat bus atplėštas.

Taigi, scenarijai neoptimistiniai. Bet tiesa, kaip sakoma, gali būti kažkur per vidurį, nors „aukso vidurio“ naujasis Ukrainos lyderis kol kas nesilaiko. Jis pavojingai žongliruoja nacionalinėmis idėjomis ir šūkiais, siekdamas išvesti šalį iš suirutės. Vakarai kol kas tylomis stebi šias deformacijas. Juos tenkina stiprinami Ukrainos ryšiai su Rusija, jeigu, žinoma, tai nereikš naujos Maskvos ekspansijos į geostrateginiu požiūriu svarbius regionus.