Gegužės pradžia paprastai kupina visokių švenčių. Be profesinių dienų pažymime Darbo žmonių solidarumo šventę, tą pačią gegužės 1-ąją yra ir Lietuvos įstojimo į ES metinės. Gegužės 8-ąją – Europos ir Pasaulinė Raudonojo Kryžiaus diena, o kitądien – jau Pergalės diena. Taigi vos ne kasdien šlama vėliavų šilkas, gatvės pilnos šventiškai nusiteikusių miestiečių, per garsiakalbius sklinda entuziastingi maršai, pražygiuoja darbo kolektyvai, nubilda sunkiasvorė paradų technika…

Tiesa, tai buvo sovietmečiu. Dabar gi jokios prievartos nėra: gali apsinuoginęs žengti gėjų eisenoje, protestuoti prieš ES ir NATO ar kartu su dar gyvais karo veteranais švęsti Didžiojo Tėvynės karo pabaigą. Laisvė ir demokratija. Kai kuriuose Lietuvos miestuose kelias dienas bus deginama Amžinoji ugnis, nors dujos ir šiaip brangios (buvo siūloma jas deginti „Gazprom“ sąskaita).

Lyg pasišaipymas iš Pergalę švęsiančių veteranų buvo vadinamosios Tolerantiško jaunimo asociacijos prašymas gegužės 8-ąją Vilniuje surengti apie 300 gėjų ir lesbiečių eitynes, kaip jie vadina – žygį už toleranciją. Paradą jie ketino surengti Vilniaus senamiestyje, tačiau savivaldybė jiems parinko kitą žmonių susibūrimo maršrutą – Konstitucijos prospektu.

Kaip tik tą dieną žydra spalva maišysis su Europos vėliavos spalvomis – auksinėmis žvaigždutėmis mėlyname fone. Šalyje vyks įvairūs renginiai, skirti pažymėti karo pabaigą Europoje. Tą dieną 1945 m. kapituliavo nacistinė Vokietija. Tačiau Sovietų Sąjunga Pergalės dienai ir Europos tautų išvadavimui iš nacių švęsti pasirinko gegužės 9-ąją.

Tiesa, J.Stalino įsakymu pergalingas paradas Maskvoje įvyko daugiau kaip po mėnesio – lietingą 1945-ųjų birželio 24-ąją (per Jonines arba Ivano dieną), nes iš Vakarų frontų grįžtantiems kariams reikėjo nusipurtyti dulkes, paruošti paradui techniką ir apskritai susikaupti šventinei nuotaikai. Tačiau gegužės 9-oji priešingai – buvo aiški saulėta pavasario diena, ir būtent tuomet liejosi daugelio džiaugsmas pasibaigusiu karo košmaru. O reguliariai Pergalės diena SSRS pradėta švęsti tik 1965 m.

Lietuvai tiesa yra šiek tiek kitokia: tą gegužės 8-ąją, kai Didžioji koalicija privertė kapituliuoti Vokietiją (balandžio 30-ąją A.Hitleris su savo žmona Ewa Braun nusišovė bunkeryje), begalinis džiaugsmas virto nauja sovietine okupacija. Iš tikrųjų vokiečiai iš visos Lietuvos buvo išstumti dar 1944-ųjų spalį, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių neriją (jos buvo „išvaduotos“ po trijų ir keturių mėnesių). Taigi, beveik po 4 m. pertraukos (1940 06 15 d. SSRS okupavo Lietuvą, o 08 03 d. ją ir aneksavo) naujas neteisėtas sovietinis „anšliusas“ kainavo Lietuvai šimtus tūkstančių trėmimų, žiauriai nukankintų ir žuvusių už Lietuvos laisvę žmonių, tai yra daugiau kaip 45-rius pokarinės okupacijos metus. Todėl suprantamas klausimas: ar mes turime pilietinę ir moralinę teisę švęsti tokią pergalę, kuri reiškė dar baisesnes lietuvių tautos nelaimes?

Kita vertus, žmogiškai suprantama ir pateisinama kalbėti apie neišvengiamą lietuvių tarnybą okupacinėje sovietų kariuomenėje karo metu. Jų patirtas skausmas, žaizdos, sielvartas jaudina ir negali mūsų palikti abejingais. Apie 7000 lietuvių kareivių ir karininkų už sovietus kovėsi 1941-ųjų pabaigoje suformuotoje 16-oje lietuviškoje šaulių divizijoje. Ji buvo sudaryta iš pabėgėlių, evakuotųjų iš Lietuvos karo pradžioje, iš 29-ojo lietuviškojo šaulių korpuso, o karininkai – iš evakuotos į Rusiją Vilniaus pėstininkų mokyklos.

Tiesa, lietuvių šioje divizijoje tebuvo 36 proc., o po 29 proc. sudarė rusai ir žydai. Ši karinė struktūra buvo „žydiškiausia“ visoje to meto SSRS kariuomenėje. 16-oji divizija galutinai buvo išformuota tik 1955 m. Dabar tų karo veteranų gyvų beliko kokios kelios dešimtys ar dar mažiau. Todėl nemanau, kad nusenę, ligoti, kitų globos reikalingi veteranai negali susieiti ir prisiminti tų košmariškų dienų. Tiesa, pernai per jų sueigą Antakalnio kapinėse kalbose skambėjo ir visokių nesąmonių, pavyzdžiui, kad Lietuva pasaulio žemėlapyje atsirado tik 1945-ųjų gegužės 9-ąją…

Bet gegužės 9-ąją mes nepamirškime ir kito įvykio: lygiai prieš 55-rius metus, pačiame Šaltojo karo įkarštyje, tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Robertas Schumanas, palaikomas Vokietijos kanclerio Konrado Adenauerio, Paryžiuje paskelbė deklaraciją – Vieningosios Europos planą. Tai buvo didelis politinis projektas, tačiau kartu buvo imtasi ir konkrečių veiksmų. Buvo sukurta Anglių ir plieno bendrija.

„Anglys reiškė energiją, o plienas, kuris sudarė svarbią pramonės dalį, buvo karo simbolis: iš plieno liejamos patrankos“, – „Ateities“ žurnale pernai rašė Paulas Collowaldas – žurnalistas, Roberto Schumano amžininkas, nuo 1946 m. dirbęs Strasbūre ir iš arti stebėjęs Europos institucijų kūrimąsi. Po metų šešios Vakarų Europos šalys susijungė į Europos anglies ir plieno pramonės bendriją, vėliau virtusią Europos ekonomine bendrija (EEB), o galiausiai – Europos Sąjunga. 1985 m. Milane buvo nuspręsta gegužės 9-ąją vadinti Europos diena.

Vadinasi, simboliškas sutapimas: vieningos Europos idėjos gimimas sutampa su Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaiga ir Antihitlerinės koalicijos pergale. Tad ar gegužės 8-oji, ar 9-oji? Esmės tai nekeičia. SSRS pergalės metinės – tai sovietinio triumfo prieš žūtbūtinį priešą diena, kuri tik papildo Europos atgimimo datą. Bet žinant, kad J.Stalinas prieškaryje taikėsi būti geriausiu A.Hitlerio partneriu, net ir šis jo laimėjimas – apie 20 mln. gyvybių kaina pasiekta Pergalė – atrodo veidmainiška. Belieka nulenkti galvas prieš tuos karius, kurie paguldė galvas fronto linijose, kurie liejo kraują dėl klastingų diktorių vykdomos politikos.

Įvairiose Europos šalyse Gegužės 8-oji ir 9-oji švenčiamos skirtingai. Antai Prancūzijoje buvęs prezidentas Valery Giscard d‘Estaingas išleido įsaką, kuriuo Gegužės 8-oji buvo išbraukta iš valstybinių švenčių sąrašo, nes esą prancūzams ir vokiečiams atėjo laikas susitaikyti. Tačiau šis sprendimas sukėlė karo dalyvių pasipiktinimą, ir dekretas buvo atšauktas. Vokietijoje ilgai vyko diskusijos, ką reiškia Gegužės 8-oji: katastrofą ar išvadavimą. Prieita išvados, kad tai išvadavimo iš nacių diena, bet ne šventė, priešingai negu Nyderlanduose ar Didžiojoje Britanijoje.

Kitas pasirinkimas: dalyvauti ar ne Pergalės metinių šventėje Raudonojoje aikštėje. Lietuvos vadovai nutarė, kad neverta. Jau žinoma, kad NVS šalių lyderiai ir maždaug 15-kos valstybių vadovai atvyks į Maskvą. Bet, pavyzdžiui, Moldova į kvietimą atsakė neigiamai, o Gruzijos vadovas nebuvo kviestas. JAV prezidentas ir Didžiosios Britanijos premjeras negalės dalyvauti iškilmėse, kurios, kaip pareiškė Rusijos prezidento padėjėjas Sergejus Prichodka, „yra skiriamos Pergalės dienos vidaus šventimui Rusijoje“.

Kaip rašė Londono „The Times“, daugelis jų atsižvelgė į tai, kad švenčių metu Maskvos gatvės bus papuoštos iš naujo garbinamo J.Stalino portretais… Bet net ir be politinės potekstės aišku, kad tai kiekvienos šalies pasirinkimas, pagaliau kiekvieno lyderio vidinės orientacijos ir nuostatų reikalas.

Na, o kalbėti apie kitos (kitokios) orientacijos atstovų paradą Vilniuje tomis europinėmis dienomis vargu ar verta.