Prakeiktoji Katynė: kada lenkai sulauks atgailos?
2010-04-12 | Tema: Komentarai
Pasaulis kupinas keisčiausių sutapimų, baisių paslapčių, ir pradedi galvoti apie kažkokią aukščiausiąją jėgą, kuri valdo mūsų likimus. Kitąkart tai būtų grynas filosofavimas, tačiau šiandien…
Katynė. Tas gūdus miškuose pasimetęs kaimas prie Smolensko dar kartą apie save priminė po 70 metų. Šįkart – kraupia lėktuvo katastrofa, nusinešusia kone viso lenkų politinio elito gyvybes. Dar ir šiandien Katynė – lenkams užkeikta vieta. Tuomet lenkų tautai užkeikimus ir švino lietų siuntė J.Stalinas su savo NKVD divizija, o dabar, manykime taip, – lemtis.
Iš tikrųjų, II-ojo pasaulinio karo mėsmalė iki šiol daug kam kelia šiurpą. Galima džiaugtis pergale, surengus pompastišką karo pabaigos šventę, galima didžiuotis galvą guldžiusiais ir dažnai ne savo valia po kulkomis ėjusiais jaunais vyrais, apskritai gėrio triumfu prieš blogį, tačiau hanibališki šio karo ir prieškario lyderių polinkiai dar ir šiandien primena čekų žurnalisto ir komunistinio veikėjo Juliaus Fučiko žodžius: „Žmonės, būkite budrūs!“.
Jau buvau beveik sutikęs, kad Katynės tragedijos 70-čio iškilmės, vykusios balandžio 7-ąją memoriale už 18 km į vakarus nuo Smolensko, yra istorinis lenkų ir rusų susitaikymo momentas. Jos surengtos Maskvos iniciatyva, ir premjeras Vladimiras Putinas bei jo Lenkijos kolega Donaldas Tuskas pagerbė daugiau kaip 22 tūkstančių lenkų karių ir karininkų, sušaudytų 1940 m. balandžio- gegužės mėn., atminimą. Po trijų dienų dienų, balandžio 10-ąją, čia turėjo lankytis ir Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis, kuris, kaip skelbė „Rzeczpospolita“, Smolensko konservatorijoje turėjo apdovanoti tragedijos tyrime pasižymėjusius rusų specialistus. Tačiau vietoj taurios atminimo ceremonijos vėl skamba gedulo muzika. Juk tai – Katynė…
Lenkijos vadovas su žmona Maria čia buvo 2007-ųjų rugsėjį, bet tuomet jis nesusitiko su V.Putinu, nes tarp dviejų slaviškų šalių tuomet tvyrojo milžiniška įtampa. Viena iš jos priežasčių ir buvo Kremliaus nenoras iki galo ištirti Katynės bylą, perduoti sunaikintų lenkų sąrašus, kitus dokumentus, atskleisti kaltininkų vardus ir galų gale oficialiai atsiprašyti už šią baisią piktadarybę.
Ar dabar ledai pajudėjo?
„V. Putino memoriale pasakyta kalba puiki“, – prancūzų žurnale „l‘Express“ rašo žinoma žurnalistė ir slavistikos istorikė, Sorbonos universiteto mokslininkė Alexandra Viatteau, pernai išleidusi knygą „Katynė: tiesa apie karo nusikaltimą“. Jos nuomone, V.Putinas tęsia M.Gorbačiovo ir B.Jelcino liniją, kuri leido dirbti su archyvais, ekshumuoti Katynės aukų palaikus, išslaptinti daugybę NKVD ir J.Stalino fondo dokumentų. B.Jelcinas 1993 m. įvykusio vizito į Varšuvą metu perdavė tuometiniam Lenkijos vadovui Lechui Valęsai aukų dokumentus. Kaip rašo Lenkijos žiniasklaida, ceremonijos metu TV kameros užfiksavo B.Jelcino ašaras, ir tas susijaudinimas buvo geriausia atgaila už J.Stalino ir jo parankinių nusikaltimus…
Bet šįkart atgailos ar atsiprašymo nebuvo, rašo A.Viatteau. Maskva šias žudynes perkvalifikavo į „bendrus baudžiamuosius nusikaltimus“, kurie nereikalauja jų kaltininkų persekiojimo ir atsakomybės. Tokią formuluotę labai palengvina prieš keletą metų D.Medvedevo išleistas įsakas sukurti komisiją kovai prieš bandymus falsifikuoti istoriją kenkiant Rusijos interesams. Ši komisija aktyviai veikia ir uždeda savo leteną visur, kur tik gali paaiškėti negatyvus tuometinės SSRS istorinis vaidmuo.
Ko gero, mano istorikė, Maskva labiausiai bijo, kad nebūtų įrodyta, jog Sovietų Sąjunga 1939-1941 m. buvo ištikima A.Hitlerio sąjungininkė, aklai vykdydama Molotovo-Rybbentropo paktą bei slaptuosius protokolus. SSRS užpuolė Lenkiją, vykdė masines žudynes, deportavo apie 1,7 mln. lenkų, kad sutrukdytų stipriai Lenkijos kariuomenei grįžti į pietvakarinius rajonus ir užkirsti kelią vermachto žygiui. J.Stalinas kurpė planus, kad A.Hitleris gegužę pradės invaziją į Prancūziją, bet įklimps ties Mažino įtvirtinimų linija, ir tuomet Raudonoji Armija smogs vermachtui iš nugaros. Taip kartu pataikaudamas A.Hitleriui ir norėdamas į apgauti, J.Stalinas pats pražiopsojo karo pradžią ir pateko į fiurerio pinkles. Į karą buvo įtraukta 61 pasaulio valstybė, jame žuvo apie 56 mln. karių ir civilių.
Dezinformuodamas pasaulį, J.Stalinas paleido gandą, kad lenkai 1939 m. ruošiasi patraukti į Maskvą. Tarsi užuomina buvo nuolat kartojamas senas konfliktas, kai XVII a. pradžioje lenkų kariuomenė užėmė Kremlių… Beje, naudodamasis J.Stalino propagandiniu patyrimu, V. Putinas Spalio revoliucijos metines lapkričio 7-ąją paskelbė Nacionalinės vienybės diena. Ši šventė dabar švenčiama pažymint lenkų kariuomenės, užėmusios Kremlių 1612 metais, sutriuškinimą. Tai tapo dar vienu antausiu Varšuvai.
Katynėje nuskambėjo ir kitas V.Putino akibrokštas, pasakytas tarsi tarp kitko. Jis tvirtino, esą J.Staliną galima buvo suprasti, nes „jis jautė asmeninę atsakomybę už tragediją, susijusią su 1920 m. karinių sovietų ir lenkų konfliktu, ir Katynės nusikaltimą įvykdė iš keršto“. Premjeras savo gėdai pripažįstąs, kad nežinojęs, jog konfliktui asmeniškai vadovavo pats J.Stalinas. Raudonoji armija tada pralaimėjo, nelaisvėje nuo ligų žuvo apie 32 tūkst. raudonarmiečių.
Nekreipdami dėmesio į sąmoningus netikslumus, rusų apžvalgininkai mano, kad V.Putinas visą atsakomybę perkelia ant vieno tirono pečių. Jis nesurado paaiškinimo, kodėl J.Stalinas sušaudė tūkstančius armijos vadų, ištrėmė į Sibirą, numarino lageriuose, vykdė genocidą Lenkijos, Lietuvos, kitų savo kaimynų žemėse. Interneto svetainėje „Grani.ru“ Borisas Sokolovas daro išvadą: tuometinis Kremlius valė A.Hitleriui ir J.Stalinui kelią nuo „eksploatatorių klasės“, nuo „nedraugiškų“ savarankiškų valstybių, nuo „priešiškų elementų“, trukdžiusių Politiniam biurui įsitvirtinti valdžioje ir tęsti savo piktadarybes. Baisu girdėti, kaip NKVD paveldėtojo KGB auklėtinis V.Putinas bando nustumti atsakomybę nuo tuometinės sovietinės represinės sistemos.
Kodėl vis dėl to Maskva sutiko praskleisti Katynės žudynių šydą?
Artėja Pergalės 65-čio iškilmės, amnestuojami šimtai nusikaltėlių, tarp jų ir karo veteranų, į Maskvą sugužės pasaulio lyderiai. Rusijai reikia gero įvaizdžio. Kitąmet Lenkija pirmininkaus Europos Sąjungoje. Todėl pagerinti santykius su ja – pirmaeilis uždavinys. Lenkijoje vyks prezidento rinkimai (dabar jie bus anksčiau). Nuo jų priklausys, kas pakeis griežtais pasisakymais Maskvos adresu garsėjusį amžiną atilsį Lechą Kaczynskį. Gal, pavyzdžiui, partijos „Kovojantis Solidarumas“ lyderis Kornelis Morawieckis, kuris patiko Maskvai, griežtai pasisakęs prieš Kosovo nepriklausomybę ir gynęs serbus?
Suprantama, nauja geopolitinė situacija verčia ir Rusiją elgtis apdairiau su savo kaimynais. Štai kodėl prieš ceremoniją Katynėje per Rusijos TV buvo parodyta pustrečių metų drausta garsaus lenkų režisieriaus Andzejaus Wajdos dokumentinė vaidybinė drama „Katynė“ (pilnas pavadinimas „Post Mortem. Katynės apysaka“). Filmo premjera Varšuvoje įvyko 2007-ųjų rugsėjo 17 d. ir po jos laikraštis „Pravda“ taip rašė: „Katynė – amoralus Wajdos šou“. Tiesa, dabar juosta pademonstruota ne visiems matomu kanalu „Kultūra“, kuris skirtas rinktinei auditorijai ir neturi daug žiūrovų.
Maskva žengė tik vieną žingsnį. Katynės byla ne visa atskleista, o iš visų 183 jos tomų net 116 buvo įslaptinti. Daugybė dokumentų, Katynės aukų sąrašų dar neišvydo dienos šviesos. Gali būti, kad kai kurie jų, pavyzdžiui, vadinamasis „Baltarusijos sąrašas“, jau sunaikinti. Žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ reikalavimas reabilituoti žudynių aukas nevykdomas.
Kitaip sakant, pasakius A reikia tarti ir B. O kol kas galima daryti išvadą: V.Putino gestas surengti aukų paminėjimo ceremoniją Katynėje tėra mėginimas pritildyti lenkus, kad nei jie, nei niekas daugiau nedrįstų kalbėti apie Sovietų Sąjungą diskredituojančios istorijos faktus, ir parodyti kitoms šalims, kad jos ne taip toli nuo baisių 1940-ųjų. O iš tiesų, antroji Katynės tragedija tai lyg patvirtina…
Loading ...