Kipras: nesvetingi kalnai ir saldus vynas (II)

Mūsų kelionę po Kiprą pratęsime tuo pačiu mažyčiu, bet keturiais ratais varomu automatiniu „Subaru Impreza“, kuris ypač pasiteisino kalnų serpantinuose. Aplankyti Troodoso kalnus planavome dar Vilniuje, nes traukė reklaminės mažų kaimelių nuotraukos, baltų-mėlynų namukų spindesys, vynuogynai, viršukalnėse pasimetusių pilių ir vienuolynų kontūrai. Tai ir turėjo būti tikrasis Kipras.
Saldžiojo Vyno keliu

Keliolika kilometrų grįžtame iš Pafoso Limasolio kryptimi ir sukame į kairę mūsų jau minėtos Kouklijos link. Apskritai atstumai saloje atrodo tokie juokingi (tik nuo ištįsusio rytinio Apostolos Adreas rago iki vakarinio iškyšulio yra apie 460 km), kad netrukus jau vingiuojame vis statesnėmis priekalnėmis, pravažiuodami Fasoulo, Georgijos, Kidasio, Agios Nicolaos ir kitus kaimelius, kuriuose mums kelią pastoja tai avių kaimenės, tai didžiuliai statybininkų sunkvežimiai, tai namo remontui važiuojamąją dalį užtvėrę įrengimai. Bet visi labai mandagūs ir, pamatę raudonus nuomojamo automobilio numerius, mielai padeda prasiskverbti.

Tai – Vyno kelias. Kalnų serpantinais jis kyla iki Mandrijos, Kato ir Pano Platres miestelių ir, nepasiekęs turistinio Troodoso kaimo, sulenkęs vingiuotą kilpą, leidžiasi žemyn link Limasolio. Tačiau šio kelio vyndarių sostinė – nedidelis Omodos kaimelis, išsibarstęs tarp vynuogynų vos keli kilometrai žemiau Mandrijos. Jis laikomas etaloniniu Kipro kalnų kaimu. Namai čia paprastai išdažyti baltai, o jaukūs, pilni gėlių kiemeliai ir namų durys – mėlynai. Kovo pradžioje vynuogynai dar styro negyvi, jie dabar karpomi, kad rudenį duotų didesnį derlių.

Pasak interneto svetainės „Vyno gidas“, mėgstantys saldų vyną turėtų būti dėkingi Antikos senoliams, sugalvojusiems jį gaminti iš dirbtinai vytintų uogų derliaus. Būtent dirbtinis vynuogių vytinimas kelis tūkstančius metų buvo vienintelė galimybė pagaminti saldų vyną, nes vytinamose uogose gausėjantys ekstraktai, cukraus koncentracija bei biologiniai ir cheminiai procesai jam suteikdavo atsparumo. Ši savybė buvo svarbiausia, nes nuo oro poveikio ne itin apsaugančiose amforose bet koks vynas itin greitai oksiduodavosi, o saldusis gėrimas dar tapdavo ir nepageidaujamų mielių ar bakterijų atakų taikiniu. Taigi dėl vienų ar kitų priežasčių vėlyvojo skynimo derliaus ar ledo vyno pirmtaku buvo vytintų uogų derliaus vynas.

Nenuostabu, kad tarp visų vyno rūšių ilgiausią nenutrūkstamos gamybos istoriją šiuo metu skaičiuojantis Kipro salos „Commandaria“ vynas yra gamintas iš dirbtinai vytintų uogų derliaus. Šiuo vardu jis vadinamas jau 800 metų, neskaitant du kartus ilgesnės savo pirmtako „Nama“ istorijos. Šis vynas populiarumą buvo pelnęs dar Kryžiaus žygių laikais. Jo mėgėju buvo ir Anglijos karalius Ričardas Liūtaširdis.

Jau rašėme, kad mums nelabai patiko šis saldus ir tąsus gėrimas, kaip ir ispaniškasis „Malaga“. Už tai, kai, pabraidžioję siauromis Omodoso gatvelėmis, vieno senuko buvome pakviesti užeiti į vidų, apstulbome: tai buvo trijų aukštų namas-muziejus-vyninė. Žmogus, kuris prisistatė esąs garsios Sokratų giminės, kaupė visų šių namų 300 metų senumo šeimininkų relikvijas – buities rakandus, aprangą, įrankius, audimo, mezgimo, verpimo stakles, o rūsyje išsaugojęs visus vyno gamybos įrengimus.

Kiprietis mums surengė egzaminą: nuvedė į tolimą ir slaptą vyno degustavimo patalpą ir uždarė duris. Paskui paklausė, kaip iš jos išeisime. Žinome, mes lyg tie vagys buvome pakliuvę į spąstus. Juokdamasis senolis parodė, kaip išsigauti iš patalpos, ten šen paspaudus slaptas svirtis ir sklendes. Jo žmona nebuvo patenkinta tokiu vyro žaidimu su turistais, todėl burbėdama atsisakė parduoti savo austus kilimėlius. Gi už šį spektaklį iš šeimininko už 6 eurus turėjome nusipirkti butelį jo gamybos trejų metų senumo sauso raudono vyno „Socrates“ bei paragauti kiprietiškos naminukės. Į klausimą, ar Kipre leidžiama varyti „samanę“, senukas tik papurtė galvą…

Omodosas garsėja seniausiu Kipre vienuolynu Timios Stavros (šv. Kryžiaus). Pagal padavimą, jis įkurtas apaštalui prilygstančios šv. Elenos. Šventykloje esą saugoma virvės, kuriuo buvo surištas Kristus, atkarpa. Bažnyčioje buvo tylu, grožėjomės gražiausiomis Kipre medinėmis raižytomis lubomis, šventosios relikvijos mums pamatyti nepavyko, o vienuolių celės buvo atviros turistams. Kaimo aikštėje kartu su lengvą vyną gurkšnojančiais senukais išgėrėme kavos. Mus aptarnavo ukrainietė, su vyru čia atvykusi uždarbiauti, bet laisvu nuo darbo kavinėje laiku savininkas jai liepia apkarpyti vynuoges…

Šalti kalnai svetingi britams

Vingiuotas kalnų keliukas mus veda į patį Troodoso kaimelį, kuris išsibarstęs miškingame 1650 m aukštyje. Čia viskas skirta turistams, tačiau dabar kovo pradžia, ir jo gatvelėse tylu, turistų maža, o šalia esantis 37 vietų „Jubilee“ viešbutis mus apgyvendina už 70 eurų (savaitgalį, kai net žiemą čia suguža slidinėtojų būriai, kaina pakyla iki 110 eurų).

Stiprus šaltas vėjas daužo kambarėlio langines, nuo kalnų leidžiasi tirštas rūkas, bet po stora antklode ir su karštos kavos puoduku šildomame būste visai romantiška. Ryte tik +3 laipsniai, šalikelėse sustumtas sniegas. Bandome pasivaikščioti. Čia yra keturi turistiniai takai, tačiau, pabandę nueiti 3 km iki garsiųjų krioklių, atsisakome sumanymo: kalnų šlaitai akmenuoti, tad reikia specialios avalynės, be to, daug kur boluoja sniegas, slidu, o vėjas tiesiog košia mūsų nekalnietišką aprangą.

Pasigrožime miške įsikūrusiomis turtuolių vilomis, kurios dar be gyvybės ženklų, retais Kipro juodaisiais topoliais, Alepo pušimis ir kedrais, nuostabiais kalnų peizažais. Iš rudos akmenuotos miško paklotės jau kalasi edelveisai…

Už poros kilometrų – vadinamasis Olimpo kalnas (nepainioti su Olimpo kalnu Graikijoje…). Tai aukščiausias salos taškas. Pakilę į 1951 m aukštį, atsiremiame į britų radiolokacinės sekimo stoties vartus. Čia anglai iškėlę milžiniškas antenas, šviečia balti lokacijos kupolai.

Po to, kai turkai 1974 m. okupavo šiaurinę salos dalį, Jungtinių Tautų sprendimu buvo suformuota skiriamoji „žalioji zona“ ir buvusiems kolonizatoriams britams graikiškoje dalyje buvo leista palikti dvi karines elektroninio sekimo bazes Akrotiryje ir Dekelijoje. Dabar jos užima apie 3 proc. šalies teritorijos (254 kv. km). Pirmoji tarnauja dar ir kaip NATO kontingento permetimo į Afganistaną bazė, o antroji savo galingas sekimo antenas nukreipusi į Rytų Aziją. Aukščiausiame Kipro Olimpo kalne įsikūręs vienas iš Dekelijos bazės padalinys. Esant šalia mobiliuoju telefonu susikalbėti sunku…

Rizikuojame pasiekti šiauriau už įspūdingų slėnių esantį Kikkos miestelį, kuriame yra didžiausias ir turtingiausias Kipre vienuolynas. Sakoma, kad 1140 m. aukštyje įsikūrusi vienuolių bendrija valdė žemes net Juodosios jūros prieigose, o Kipre ir dabar ji yra turtingiausia žemvaldė. Tvirtinama, kad 1821 m. turkai apiplėšė didžiulius vienuolyno lobius, auksą ir sidabrą išvežę ant 16 kupranugarių.

Kikkosas ir šiandien yra maldinininkų susirinkimo vieta. Vienuolynas pastatytas 1092 m., čia saugomas Dievo motinos Marijos paveikslas, nutapytas vieno iš dvidešimties apaštalų šventojo Luko. Jį esą Bizantijos imperatorius Aleksejus Komninas 1100 m. perdavęs vienuolynui. 1795 m. paveikslas buvo įvilktas į sidabro drabužį, ir nuo to laiko niekas originalo nebuvo matęs. Kalbama, kad ne kiekvienas net ir per apvalkalą šventos ikonos poveikį gali atlaikyti…

Už pusvalandžio kelio pėsčiomis į vakarus Tronitis Panaja kalne aplankome arkivyskupo ir pirmojo nepriklausomo Kipro prezidento Makarios III kapą. Į turtingos praeities dvasininką ir prezidentą ne kartą kėsinosi Graikijos karinės valdžios pasiuntiniai, kurių knibždėjo ir tuometinės ortodoksų bažnyčios Kipre. Jis mirė 1977 m. nuo širdies ligos, bet manoma, kad buvo nužudytas… Makarios III prisakė save palaidoti arti vienuolyno, kur nuo 13 metų patarnavo pamaldose, paskui mokėsi seminarijoje ir dirbo.

Kad neįstrigtume vaizdinguose, bet dar žiemiškuose kalnuose, grįžtame link Troodoso ir jau sukame žemyn į Kakopetriją – dar vieną ypatingą kiprijotams vietą. Įsispraudęs derlingame Solėjos slėnyje, triukšmingos Kariotis upės šlaituose, šis nemažas kalnų miestelis stebina savo siauromis gatvelėmis, pavojingais posūkiais, daugybe bankų ir užeigų.

Gal dėl savo painaus landšafto, miestelio pavadinimas iš graikų kalbos verčiamas kaip „blogas akmuo“. Kuo blogas, sunku suprasti: juk iš rudų uolienų ir balto akmens čia pastatyta daugelis namų ir bažnyčių, sudėta daugybė tiltų, grįstos gatvelės. Kakopetrijoje yra trys bažnyčios, bet garsiausia – šv. Nikolajaus. Ji taip pat yra UNESCO paveldo sąraše. Ji pastatyta XI a. ir garsėja savo įspūdingomis freskomis.

Pasipildome degalų (kalnuose degalinių beveik nėra, todėl tuštėjantis bakas mums jau kėlė nerimą) ir skubame Troodoso kalnų pašlaitėmis žemyn. Oras šyla, peizažas švelnėja, atsiranda daugiau dirbamų laukų, žaliuojančių miškų ir pievų. Skubame į Nikoziją (Lefkoziją), į turkišką zoną. Trečiajame rašinyje mūsų įspūdžiai įgaus šiek tiek politinių spalvų.