Branduolinio saugumo pavasaris ateina

Pro storą teroro baimės miglos, apgaubusios Rusiją, šydą prasiskverbia ir šviesos spindulys: branduolinis pavojus pasaulyje sklaidosi. Balandžio 8 d., ketvirtadienį, Prahoje ketinama pasirašyti naująją Strateginės puolamosios ginkluotės (SPG-1) sutartį. Rusijos ir JAV prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Barackas Obama pratęs 1991 m. sudarytą ir pernai gruodžio 5 d. baigusį galioti branduolinių užtaisų mažinimo susitarimą.

Laikraštis „The New York Times“ pabrėžia, kad ši ginkluotės kontrolės sutartis sumažins varžybas, kurios atspindėjo įtampą tarp didžiųjų branduolinių valstybių antroje XX a. pusėje. Kartu sutartis tarsi pradeda kampaniją prieš naujas XXI a. grėsmes. Tiesa, mažinamų arsenalų dalis palyginti nedidelė, tačiau daug svarbiau atsiradusi Amerikos ir Rusijos partnerystė ir ėjimas link branduolinio saugumo.

Nors idėja sumažinti branduolines atsargas kilo iškart išrinkus Amerikos prezidentu B. Obamą, įtemptos derybos vyko dešimt pastarųjų mėnesių: Ženevoje nuolat susitikdavo abiejų valstybių ekspertų grupės ir šlifuodavo ginčytinus nusiginklavimo klausimus. Pernai balandį B. Obama Prahoje pareiškė, jog JAV privalo siekti, kad pasaulis atsikratytų branduolinio ginklo. Liepą su D. Medvedevu jis suderino principinius naujosios sutarties teiginius ir davė startą ekspertų grupių darbui. Jos parengė projektą, pagal kurį viršutinė branduolinių užtaisų riba nustatoma iki 1675, o jų nešėjų – iki 1000 vienetų. (Italų „La Repubblica“ duomenimis, galutiniame variante Rusija ir JAV, valdančios 90 proc. viso pasaulio branduolinės ginkluotės, susitarė trečdaliu sumažinti jos arsenalus – nuo 2200 iki 1550 branduolinių galvučių ir iki 700 jų nešėjų; šį lygį šalys turi pasiekti iki 2012 metų.)

Iš pradžių atrodė, kad naujoji SPG-1 sutartis bus parengta iki gruodžio 5-osios ir branduolinės ginkluotės padėtis nė dienos neliks nekontroliuojama. Buvo sumanyta ją pasirašyti Reikjavike (čia 1986 m. Michailas Gorbačiovas ir Ronaldas Reaganas norėjo visiškai atsisakyti branduolinio ginklo) po to, kai gruodžio 12 d. B. Obamai buvo įteikta Nobelio taikos premija. Tačiau šis gražus spektaklis nepavyko, nes ekspertams iki to laiko taip ir nepasisekė suderinti ginkluotės inspekcijos ir kontrolės priemonių detalių.

Rusija norėjo, kad sutartyje būtų užfiksuotas reikalavimas nutraukti ginkluotės gamybos kontrolę JAV ir Rusijos gamyklose. Jis būtų savaime baigęs galioti gruodžio 5 dieną. Iš tiesų Rusijos kariniai inspektoriai nedirba Amerikoje nuo 2001 m., nes įmonė, kuri pagal sutartį turėjo gaminti raketas, sustojo. Tad ir amerikiečių specialistai iki SPG-1 sutarties galiojimo pabaigos privalėjo palikti kontroliuojamą objektą – Votkino mašinų gamyklą, kur konstruojamos tarpžemyninės balistinės raketos „Topol-M“, raketos su atsiskiriančiomis individualaus nutaikymo galvutėmis RS-24 bei strateginės jūrų bazavimo raketos „Bulava“ (apie šios gamyklos produkciją – http://nvo.ng.ru/history/2004-04-16/5_rocket.html). Maskva tvirtino, kad yra kitų kontrolės būdų ir priemonių.

Kai jau buvo susitarta inspekcijas pratęsti, kilo nesutarimų, kaip sutartyje užfiksuoti opią priešraketinės gynybos sistemų (PRGS), kurias Vašingtonas ketino dislokuoti Rytų Europoje, problemą. B. Obama sutiko įrašyti tik bendrus teiginius apie puolamosios ir gynybinės ginkluotės ryšį. Amerikos prezidentui PRGS įkurdinimo prie Rusijos sienų planus atidėjus, sutarties projektas vėl pajudėjo iš mirties taško. Tuomet Maskva pareikalavo, kad Pentagonas sumažintų turimų raketų nešėjų daugiau už Rusiją, nes ši dalį jų jau buvo „nubraukusi“ vienašališkai. B. Obama tam prieštaravo, nenorėdamas liesti nė vieno iš JAV „branduolinės triados“ – nei balistinių raketų, nei povandeninių laivų su šiuo ginklu, nei strateginių bombonešių.

Rusijos strategai manė, kad B. Obama labai norės pasirašyti naują sutartį iki Nobelio premijos įteikimo ir jis sutiks daryti nuolaidų, rašo „The New York Times“ apžvalgininkas Peteris Backeris. Tačiau prezidentas laikėsi tvirtai, ir nusiginklavimo limitai ekspertų buvo suderinti gruodį Kopenhagoje, o projektas galutinai patvirtintas per JAV delegacijos vizitą Maskvoje sausį. „Laukdami lėktuvo namo, iš to džiaugsmo delegacijos nariai oro uoste išgėrė degtinės, kurios 9 taurelės, jų nuostabai, kainavo 270 dolerių“, – su humoru rašo laikraštis, tvirtindamas, kad bent taip Maskva norėjo išreikšti savo nuoskaudą.

Iš tiesų, kaip sako „Carnegie Moscow Center“ direktorius Dmitrijus Treninas, daugiau nuolaidų teko daryti Rusijai. Ji tik paliko išlygą – bet kada pasitraukti iš SPG-1 sutarties, jeigu paaiškės, kad Rusijai gresia PRGS. Oponentai (sutarties partneriai amerikiečiai) tvirtino, kad savo gynybinę sistemą rengs, kaip jiems patinka, bet teigė, jog ji nenukreipta prieš Rusiją. Taip, užfiksavusios abstrakčius teiginius, abi derybininkų pusės susitarė dėl sutarties projekto. Juokais ar ne, laikraščio žodžiais, D. Medvedevas ir B. Obama telefonu kovo 24 d. angliškai kartu ištarė frazę: „Jei nori, kad viskas būtų padaryta gerai, daryk tai pats…“

Po savaitės ketinama pasirašyti sutartis – tai ne vien dviejų galingųjų valstybių dvišalis  įsipareigojimas sumažinti branduolinę grėsmę. Kaip pažymi Londono „The Guardian“, šis susitarimas adresuotas ir Iranui. Po jo pasirašymo balandžio 8 d. vėliau įvyks dvi tarptautinės konferencijos – dėl branduolinio saugumo ir šio ginklo neplatinimo, įskaitant jo saugojimą sandėliuose bei radioaktyviųjų medžiagų apsaugą saugyklose. Žinoma, dar daug nutekės vandens, kol panašus susitarimas bus pasirašytas su Teheranu. Spaudimas jam gali būti daromas rengiant panašias sutartis su kitomis branduolinėmis valstybėmis – Kinija, Didžiąja Britanija, Prancūzija, Indija ir t. t.

O kol kas padaryta tik pusė darbo. Nežinia, koks likimas SPG-1 sutarties laukia ją ratifikuojant Dūmoje ir Kongrese (Senate). Dokumentas parlamentus pasieks balandžio pabaigoje, ir tuomet prasidės įnirtingas žodžių karas. Bet, kaip sakoma, geriau kariauti žodžiais negu mirtį nešančiais ginklais. Tokia dvasia istorinio susitikimo išvakarėse tvyro ir Čekijos sostinėje Prahoje.